Kokią visuomenę formuos emigrantų palikti vaikai?

Kuo vaikas mažesnis, tuo skaudžiau reaguoja į tėvų išvykimą Kaip parodė DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“
atlikta apklausa, teiginiui, kad tėvai migruoja ne iš gero gyvenimo,
dažniau pritaria vyrai ir 26-45 m. respondentai. Moterys, vyresnio
amžiaus respondentai bei didmiesčių gyventojai dažniau linkę manyti, kad
vaikus auginantys tėvai neturi moralinės teisės palikti vaikų
Lietuvoje. „Tai labai didelė šių dienų problema, apie kurią
diskutuoja ir psichologai, ir sociologai, ir pedagogai. Iš tiesų mes dar
nežinome šio reiškinio pasekmių, nors pasekmės gali būti didelės. Tėvų
palikti vaikai, kiek pati esu susidūrusi praktikoje, jaučia labai didelę
nuoskaudą, net jeigu jie paliekami pas labai mylinčius žmones. Jie vis
tiek jaučiasi palikti ir patiria psichologinę traumą. Vaikai
prisipažįsta, kad pinigai ir dovanos, kurias siunčia jiems tėvai, jų
neguodžia“, – pasakojo Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro
psichologė Daiva Balčiūnienė, kuriai kartais tenka konsultuoti ir
emigrantų šeimas. „Jei
tėvai Lietuvoje neturi darbo, neišgyvena, jaučiasi nelaimingi,
kamuojami depresijos, vargu, ar vaikams gerai. Tačiau vien materialinės
pusės pagerėjimo neužtenka. Šeima visgi turi būti kartu, todėl išvykti
be vaikų tėvai galėtų nebent trumpam – kol įsitvirtins, ras tinkamą
būstą. Mat tėvų išvykimą vaikai supranta kaip netektį. Ir kuo mažesnis
vaikas paliekamas, tuo skaudžiau jis tai išgyvena, net jei paliekamas
labai artimam žmogui – močiutei, seneliui. Jam gali aiškinti, kiek tik
nori, jis vis tiek jausis paliktas. Aišku, dabar kažkiek padeda
bendrauti naujausios technologijos, bet jos tik sušvelnina problemą.
Paaugliai jau sugeba suprasti, kad verta pakentėti. Kita vertus,
paauglystėje prasideda įvairios su brendimu susijusios problemos ir
krizės, todėl šiuo atveju reikia, kad kažkas jiems nustatytų ribas“, –
svarstė D. Balčiūnienė. Kaip vertinate tai, kad emigruodami tėvai palieka vaikus Lietuvoje? Sociologai kalba apie agresijos lygio didėjimą Prieš
keletą metų atliktas sociologinis tyrimas parodė, kad tėvų emigraciją
patyrę vaikai dažniau išgyvena neigiamas emocijas (liūdesį ir pyktį),
rečiau – teigiamas (džiaugsmą ir pasitikėjimą savimi). Tėvų išvykimas
pagal poveikį prilyginamas skyryboms. Tokie vaikai tampa uždaresni, turi
mažiau draugų, jie mažiau patenkinti ir savo išvaizda. Pasitaiko
atvejų, kai tokie vaikai tampa agresyvūs mokykloje, prasčiau elgiasi
tiek su mokytojais, tiek su bendraamžiais. Specialistai tai sieja su
faktu, kad emigraciją patyrusių vaikų priežiūra namuose įgauna kiek
liberaliai anarchistinį braižą, t. y. dominuoja minimalus jų auklėjimas
emocine, pažintine, dvasine ar vertybine prasmėmis, o labiau rūpinamasi
šių vaikų materialine ir fizine gerove. Tokiu būdu šie vaikai patiria
didesnę laisvę, mažesnį namiškių domėjimąsi jų mokslumu ir pan.
Vadinasi, jie ir elgtis su bendraamžiais gali kaip tinkami. Sociologai
nerimauja, kad išaugs nauja karta su jai būdingais skiriamaisiais
požymiais – polinkiu į smurtą, kitokiu požiūriu į tarpasmeninius
santykius bei specifiniu savęs vertinimu. Anot specialistų, šie vaikai
turėtų būti išskiriami kaip atskiros socialinės grupės, kurioms
reikalingas ne mažesnis valstybės ir visuomenės dėmesys nei našlaičiams
ar probleminėms šeimoms. Mat emigrantų vaikai ne tik dažnai jaučiasi
vieniši ir ima elgtis jautriai arba agresyviai, ypač reaguodami į
bendraamžių pastabas apie tėvus, bet ir aplinkiniai juos laiko
nemylimais, paliktais, nepuoselėjančiais įprastų tėvų ir vaikų santykių. 80 proc. vaikų, baigę mokyklą, svajoja išvykti pas tėvus Alytaus
Šaltinių pagrindinės mokyklos socialinės pedagogės Astos Kumiščienės
teigimu, paliekami įvairiausio amžiaus vaikai – tiek pradinukai, tiek
vyresni. „Šiuo metu turime 63 tokius vaikus iš maždaug 830, tačiau kad
būtų išvykę abu tėvai, tokių yra tik du. Dažniausiai vaikas lieka su
vienu iš tėvų. Daugiau išvažiuoja tėtis nei mama, nors turime atvejų,
ypač tarp pradinukų, kai išvyksta būtent mamos. Beje, pastebime, vaikas
sunkiau išgyvena mamos nei tėčio išvykimą. Dalis tėvų išvyksta ilgesniam
laikui, dalis išvyksta dviem ar trims mėnesiams, grįžta ir vėl
važiuoja“, – pasakojo pašnekovė. Mokyklos pedagogai prašo tėvų,
kad šie praneštų apie savo ketinimus emigruoti iš anksto, tad ieškoti,
su kuo susisiekti dėl vaikui kylančių problemų, anot socialinės
pedagogės, tenka retai. „Šiais mokslo metais turėjome tik vieną
atvejų, kai teko patiems išsiaiškinti, kad vaiko mama išvykusi. Mes
prašome, kad tėvai susitvarkytų dokumentus Vaiko teisių apsaugos
tarnyboje – kam palieka vaiką. Jei išvyksta abu tėvai ar išvykstanti
moteris viena augina vaiką, vaikas dažniausiai paliekamas seneliams.
Turėjome tik vieną atvejį, kai buvo samdoma globėja, kuriai vaiko mama
mokėjo atlyginimą. Beje, globėja visai puikiai susitvarkė su pareigomis,
skambindavo į mokyklą ir atstovavo mamą. Tėvams mes patariame,
kad jie prieš išvažiuodami labai konkrečiai dėl visko susitartų –
kuriomis dienomis ir kokiu laiku bendraus, kad vaikai nebūtų palikti
nežinioje, žinotų, kad bendravimas su tėvais nenutrūks. Taip pat svarbu,
kad tėvai nemeluotų, kada sugrįš. Turėjome vieną atvejį, kai vaikas
tėvų laukdavo kiekvieną pirmą mėnesio dieną“, – pasakojo A. Kumiščienė. Pašnekovei
tenka stebėti, kad po tėvų išvykimo, ypač pirmomis savaitėmis, vaikai
tampa dirglesni, kol adaptuojasi. Mažesniems vaikams pasijaučia tvarkos
stoka, o vyresni savo stresą išreiškia agresyvumu. Tiesa, inicidentai,
A. Kumiščienės teigimu, yra vienetiniai. Dauguma vaikų neturi nei
mokymosi, nei lankomumo problemų. Tik jie yra jautresni ir uždaresni. „Spręsti
gerai tai ar blogai – nesiimčiau. Nedarbo problema yra labai didelė –
tėvai iš tiesų ne iš gero gyvenimo tokius sprendimus priima. Kita
vertus, didesnė dauguma vaikų – 80 proc. tiktai – svajoja ateityje
išvykti pas tėvus. Jei vaikas mokosi pradinėse klasėse, yra tikimybė,
kad jį tėvai greitai pasiims. Jei jis jau šeštoje ar septintoje klasėje,
tėvai nesiryžta to daryti, tačiau laukia nesulaukia, kada jis baigs
mokyklą ar bent 10 klasių, kad visi galėtų išvykti. Neretai vienas iš
tėvų ir pasilieka tik iki vaiko mokyklos baigimo“, – pasakojo socialinė
pedagogė. Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė
„Spinter tyrimai” šių metų rugsėjo 12-19 dienomis naujienų portalo DELFI
užsakymu atliko viešosios nuomonės apklausą. Tyrime dalyvavo gyventojai
nuo 18 iki 75 metų. Apklausa buvo atliekama standartizuoto interviu
metodu. Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje, iš
viso 75 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų
visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo apklausti 1007 respondentai.
Tyrimo dalyvių pasiskirstymas proporcingas gyventojų skaičiui šalies
regionuose. Tyrimo rezultatų paklaida 3,1 proc. Cituojant nuoroda į DELFI ir „Spinter tyrimus“ BŪTINA! Nemažėjant emigracijos mastams vis daugiau vaikų Lietuvoje lieka
be tėvų. Vienus jų prižiūri seneliai, kitus – giminaičiai, o treti
apskritai palikti savo ir likimo valiai. Tuo tarpu beveik 44 proc.
gyventojų šį reiškinį pateisina, teigdami, kad tėvai emigruoja ne iš
gero gyvenimo, ir vos 24 proc. piliečių įsitikinę, kad tėvai neturi
moralinės teisės taip elgtis. Kuo vaikas mažesnis, tuo skaudžiau reaguoja į tėvų išvykimą Kaip parodė DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“
atlikta apklausa, teiginiui, kad tėvai migruoja ne iš gero gyvenimo,
dažniau pritaria vyrai ir 26-45 m. respondentai. Moterys, vyresnio
amžiaus respondentai bei didmiesčių gyventojai dažniau linkę manyti, kad
vaikus auginantys tėvai neturi moralinės teisės palikti vaikų
Lietuvoje. „Tai labai didelė šių dienų problema, apie kurią
diskutuoja ir psichologai, ir sociologai, ir pedagogai. Iš tiesų mes dar
nežinome šio reiškinio pasekmių, nors pasekmės gali būti didelės. Tėvų
palikti vaikai, kiek pati esu susidūrusi praktikoje, jaučia labai didelę
nuoskaudą, net jeigu jie paliekami pas labai mylinčius žmones. Jie vis
tiek jaučiasi palikti ir patiria psichologinę traumą. Vaikai
prisipažįsta, kad pinigai ir dovanos, kurias siunčia jiems tėvai, jų
neguodžia“, – pasakojo Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro
psichologė Daiva Balčiūnienė, kuriai kartais tenka konsultuoti ir
emigrantų šeimas. „Jei
tėvai Lietuvoje neturi darbo, neišgyvena, jaučiasi nelaimingi,
kamuojami depresijos, vargu, ar vaikams gerai. Tačiau vien materialinės
pusės pagerėjimo neužtenka. Šeima visgi turi būti kartu, todėl išvykti
be vaikų tėvai galėtų nebent trumpam – kol įsitvirtins, ras tinkamą
būstą. Mat tėvų išvykimą vaikai supranta kaip netektį. Ir kuo mažesnis
vaikas paliekamas, tuo skaudžiau jis tai išgyvena, net jei paliekamas
labai artimam žmogui – močiutei, seneliui. Jam gali aiškinti, kiek tik
nori, jis vis tiek jausis paliktas. Aišku, dabar kažkiek padeda
bendrauti naujausios technologijos, bet jos tik sušvelnina problemą.
Paaugliai jau sugeba suprasti, kad verta pakentėti. Kita vertus,
paauglystėje prasideda įvairios su brendimu susijusios problemos ir
krizės, todėl šiuo atveju reikia, kad kažkas jiems nustatytų ribas“, –
svarstė D. Balčiūnienė. Kaip vertinate tai, kad emigruodami tėvai palieka vaikus Lietuvoje? Sociologai kalba apie agresijos lygio didėjimą Prieš
keletą metų atliktas sociologinis tyrimas parodė, kad tėvų emigraciją
patyrę vaikai dažniau išgyvena neigiamas emocijas (liūdesį ir pyktį),
rečiau – teigiamas (džiaugsmą ir pasitikėjimą savimi). Tėvų išvykimas
pagal poveikį prilyginamas skyryboms. Tokie vaikai tampa uždaresni, turi
mažiau draugų, jie mažiau patenkinti ir savo išvaizda. Pasitaiko
atvejų, kai tokie vaikai tampa agresyvūs mokykloje, prasčiau elgiasi
tiek su mokytojais, tiek su bendraamžiais. Specialistai tai sieja su
faktu, kad emigraciją patyrusių vaikų priežiūra namuose įgauna kiek
liberaliai anarchistinį braižą, t. y. dominuoja minimalus jų auklėjimas
emocine, pažintine, dvasine ar vertybine prasmėmis, o labiau rūpinamasi
šių vaikų materialine ir fizine gerove. Tokiu būdu šie vaikai patiria
didesnę laisvę, mažesnį namiškių domėjimąsi jų mokslumu ir pan.
Vadinasi, jie ir elgtis su bendraamžiais gali kaip tinkami. Sociologai
nerimauja, kad išaugs nauja karta su jai būdingais skiriamaisiais
požymiais – polinkiu į smurtą, kitokiu požiūriu į tarpasmeninius
santykius bei specifiniu savęs vertinimu. Anot specialistų, šie vaikai
turėtų būti išskiriami kaip atskiros socialinės grupės, kurioms
reikalingas ne mažesnis valstybės ir visuomenės dėmesys nei našlaičiams
ar probleminėms šeimoms. Mat emigrantų vaikai ne tik dažnai jaučiasi
vieniši ir ima elgtis jautriai arba agresyviai, ypač reaguodami į
bendraamžių pastabas apie tėvus, bet ir aplinkiniai juos laiko
nemylimais, paliktais, nepuoselėjančiais įprastų tėvų ir vaikų santykių. 80 proc. vaikų, baigę mokyklą, svajoja išvykti pas tėvus Alytaus
Šaltinių pagrindinės mokyklos socialinės pedagogės Astos Kumiščienės
teigimu, paliekami įvairiausio amžiaus vaikai – tiek pradinukai, tiek
vyresni. „Šiuo metu turime 63 tokius vaikus iš maždaug 830, tačiau kad
būtų išvykę abu tėvai, tokių yra tik du. Dažniausiai vaikas lieka su
vienu iš tėvų. Daugiau išvažiuoja tėtis nei mama, nors turime atvejų,
ypač tarp pradinukų, kai išvyksta būtent mamos. Beje, pastebime, vaikas
sunkiau išgyvena mamos nei tėčio išvykimą. Dalis tėvų išvyksta ilgesniam
laikui, dalis išvyksta dviem ar trims mėnesiams, grįžta ir vėl
važiuoja“, – pasakojo pašnekovė. Mokyklos pedagogai prašo tėvų,
kad šie praneštų apie savo ketinimus emigruoti iš anksto, tad ieškoti,
su kuo susisiekti dėl vaikui kylančių problemų, anot socialinės
pedagogės, tenka retai. „Šiais mokslo metais turėjome tik vieną
atvejų, kai teko patiems išsiaiškinti, kad vaiko mama išvykusi. Mes
prašome, kad tėvai susitvarkytų dokumentus Vaiko teisių apsaugos
tarnyboje – kam palieka vaiką. Jei išvyksta abu tėvai ar išvykstanti
moteris viena augina vaiką, vaikas dažniausiai paliekamas seneliams.
Turėjome tik vieną atvejį, kai buvo samdoma globėja, kuriai vaiko mama
mokėjo atlyginimą. Beje, globėja visai puikiai susitvarkė su pareigomis,
skambindavo į mokyklą ir atstovavo mamą. Tėvams mes patariame,
kad jie prieš išvažiuodami labai konkrečiai dėl visko susitartų –
kuriomis dienomis ir kokiu laiku bendraus, kad vaikai nebūtų palikti
nežinioje, žinotų, kad bendravimas su tėvais nenutrūks. Taip pat svarbu,
kad tėvai nemeluotų, kada sugrįš. Turėjome vieną atvejį, kai vaikas
tėvų laukdavo kiekvieną pirmą mėnesio dieną“, – pasakojo A. Kumiščienė. Pašnekovei
tenka stebėti, kad po tėvų išvykimo, ypač pirmomis savaitėmis, vaikai
tampa dirglesni, kol adaptuojasi. Mažesniems vaikams pasijaučia tvarkos
stoka, o vyresni savo stresą išreiškia agresyvumu. Tiesa, inicidentai,
A. Kumiščienės teigimu, yra vienetiniai. Dauguma vaikų neturi nei
mokymosi, nei lankomumo problemų. Tik jie yra jautresni ir uždaresni. „Spręsti
gerai tai ar blogai – nesiimčiau. Nedarbo problema yra labai didelė –
tėvai iš tiesų ne iš gero gyvenimo tokius sprendimus priima. Kita
vertus, didesnė dauguma vaikų – 80 proc. tiktai – svajoja ateityje
išvykti pas tėvus. Jei vaikas mokosi pradinėse klasėse, yra tikimybė,
kad jį tėvai greitai pasiims. Jei jis jau šeštoje ar septintoje klasėje,
tėvai nesiryžta to daryti, tačiau laukia nesulaukia, kada jis baigs
mokyklą ar bent 10 klasių, kad visi galėtų išvykti. Neretai vienas iš
tėvų ir pasilieka tik iki vaiko mokyklos baigimo“, – pasakojo socialinė
pedagogė. Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė
„Spinter tyrimai” šių metų rugsėjo 12-19 dienomis naujienų portalo DELFI
užsakymu atliko viešosios nuomonės apklausą. Tyrime dalyvavo gyventojai
nuo 18 iki 75 metų. Apklausa buvo atliekama standartizuoto interviu
metodu. Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje, iš
viso 75 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų
visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo apklausti 1007 respondentai.
Tyrimo dalyvių pasiskirstymas proporcingas gyventojų skaičiui šalies
regionuose. Tyrimo rezultatų paklaida 3,1 proc. Cituojant nuoroda į DELFI ir „Spinter tyrimus“ BŪTINA!