Apklausa: apie emigraciją vienaip ar kitaip mąsto pusė šalies gyventojų

Svarbiausia emigracijos varomoji jėga – jaunimas Tokius rezultatus parodė DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa. Dažniau
apie emigraciją susimąsto vyrai, jaunesnio amžiaus, rajonų centrų
gyventojai. Laikinai palikti Lietuvą, susikurti materialinės gerovės
dažniau ketina žemiausių pajamų, rajonų centrų ir kaimų gyventojai. Tuo
tarpu aukščiausių pajamų ir aukštąjį išsimokslinimą turintys, didmiesčių
gyventojai dažniau linkę palikti Lietuvą visiems laikams.   Anot Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro (TMO VB)
atstovo Manto Jeršovo, emigracijos potencialo tyrimai rodo tik bendras
tendencijas (vyraujančią nuotaiką), o ne konkrečius išvažiuojančiųjų
skaičius. „Mąstyti yra viena, o turėti konkrečių planų – jau kas kita.
Ankstesni Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro ir
Europos migracijos tinklo (EMN) tyrimai rodo, kad tarp ketinimų ir
konkrečių veiksmų emigruoti yra didelis skirtumas. Pavyzdžiui, 2010 metų
tyrimas parodė, kad emigruoti ketina apie 30 proc. respondentų, o
išvykimą planuoja tik 13 proc.“, – komentavo pašnekovas. Kita
vertus, kuo daugiau žmonių svarsto tokią galimybę, tuo daugiau ją
realizuoja. Natūralu, kad garbaus amžiaus žmonės dažnai turi nulines
galimybes emigruoti, tačiau tyrimas parodė, kad dažniau apie emigraciją
svarsto jaunesni žmonės. Šią tendenciją patvirtina ir TMO VB tyrimai,
rodantys, kad tarp jaunimo emigracijos potencialas yra gerokai
aukštesnis (58 proc.). „Lygindami 2008, 2010 ir 2011 duomenis
matome, kad emigracijos potencialas nemažėja. 2008 apie emigraciją
galvojo 24 proc., 2010 – 29 proc., o 2011 – 36,7 proc. respondentų.
Atitinkamai tarp jaunimo 2008 m. emigruoti norėjo 44 proc., o 2010 jau
58 proc. respondentų“, – teigė M. Jeršovas. Anot pašnekovo, 24,2
proc. bendrovės „Spinter tyrimai“ respondentų, mąstančių apie
emigraciją, galima vadinti ekonominiais migrantais. Kadangi jie nori
išvykti laikinai, jų pagrindinis motyvas – užsidirbti pinigų. Jiems
migracija – tai išgyvenimo strategija. Kita vertus, tyrimai rodo, kad
dažnai tokie trumpalaikiai išvykimai perauga į ilgalaikius, nes realios
naudos iš emigracijos gaunama tik pasilikus užsienyje ilgesniam laikui. „Tuo
tarpu 9,6 proc., kurie norėtų išvykti visam laikui, yra jau ne vien
ekonominiai migrantai. Jų pagrindinis motyvas nėra pinigai, nes jie ir
Lietuvoje, kaip rodo tyrimo rezultatai, turi aukštesnes pajamas ir yra
gerai išsilavinę. Galima spėti, kad tai žmonės, kurie nemato perspektyvų
ir yra praradę tikėjimą“, – svarstė M. Jeršovas. Didžiąją Britaniją sparčiai vejasi Norvegija Tarp
emigracijos krypčių vis dar vyrauja Didžioji Britanija, tačiau Airiją į
ketvirtą poziciją išstūmė Norvegija ir JAV. Jaunimas (18 -25 m.)
dažniau galvoja apie migraciją į Didžiąją Britaniją, vyresnieji (nuo 35
m.) dažniau rinktųsi Norvegiją. „Lietuviai dažniausiai vyksta į
tas šalis, kur gali rasti darbo ir kuriose yra didelės lietuvių
bendruomenės. Migrantų bendruomenės tikslo šalyse labai palengvina darbo
paieškas ir integraciją. Todėl nenuostabu, kad pagrindinės emigrantų
šalys yra Didžioji Britanija, Airija, Norvegija ir JAV. 2010 m.
46 proc. išvykimą deklaravusių žmonių išvyko į Didžiąją Britaniją. Per
paskutinius metus labai išaugo Norvegijos populiarumas ir ji 2010 m.
buvo trečia pagal populiarumą šalis. Norvegijos Statistikos tarnybos
duomenimis Norvegijoje 2011 m. pradžioje gyveno per 15 500 Lietuvos
piliečių“, – pasakojo M. Jeršovas.   Didesnė
dalis respondentų darbo pobūdžio nelinkę sureikšminti – svarbu geras
atlyginimas. Aukštesnio išsimokslinimo, jaunesnio amžiaus bei didžiausių
pajamų atstovai dažniau sutiktų dirbti ne prastesnės kvalifikacijos
arba išsilavinimą atitinkantį darbą. Anot M. Jeršovo, tokios
nuostatos nestebina. Kadangi dauguma išvykstančiųjų yra ekonominiai
migrantai, jie jie dažnai sutinka dirbti bet kokį darbą už gerą
atlyginimą. „Labai dažnai emigrantai užsienio šalyse dirba
žemesnės kvalifikacijos darbus nei jiems leistų jų išsilavinimas.
Pasireiškia vadinamasis „protų švaistymo“ efektas, kuomet išsilavinę
žmonės dirba žemos kvalifikacijos darbus vien todėl, kad, pavyzdžiui,
nemoka kalbos“, – pabrėžė pašnekovas.   Psichologė: emigraciją labiausiai skatina nereikalingumo jausmas Vilniaus
psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Daiva Balčiūnienė
atkreipė dėmesį į tų žmonių, kurie svarsto apie emigraciją, savijautą.
„Beveik 10 proc. žmonių, kurie nori visma laikui išvykti iš Lietuvos,
yra pakankamai didelis skaičius. Tai juk kas dešimtas žmogus.
Apsidairykite savo aplinkoje – name, darbe, giminėje – ir pagalvokite,
kiek žmonių atkristų visam laikui, o dar dvigubai tiek ketina bent
trumpam išvykti. Kaip tuomet visi šie žmonės čia jaučiasi?“ – svarstė
psichologė. Pašnekovės nenustebino, kad dažniau apie emigraciją
svarsto vyrai. „Greičiausiai tai siejasi su vyrišku identitetu. Vyrauja
nuostata, kad vyras turi uždirbti pinigų, išlaikyti šeimą. Ir jeigu
Lietuvoje vyrai nesugeba to padaryti, jie jaučiasi nevykėliai, net jei
moterys, sugebančios uždirbti pinigų pačios, tikina, kad myli juos ir
tokius. Kaip rodo mano praktika, toks vyras vis tiek jaučiasi blogai“, –
pasakojo D. Balčiūnienė. Psichologei suprantama, kad daugelis
žmonių sutiktų dirbti užsienyje bet kokį darbą. Jie esą realiai įvertina
savo galimybes. „Pavyzdžiui, aš pati kartais pagalvoju, kad gal man
būtų visai įdomu išvykti padirbėti užsienyje. Tačiau aš puikiai
suprantu, kad pagal savo specialybę dirbti negalėčiau, todėl tektų
rinktis, pavyzdžiui, kad ir sanitarės darbą. Kita vertus, turiu pavyzdį,
kai už užsieniečio ištekėjo ir į jo šalį išvyko pagyvenusi gydytoja.
Kad toje šalyje ji galėtų dirbti pagal specialybę, ji turėjo mokytis iš
naujo, bet tai užtruktų dešimt metų. Moteris grįžo atgal vien todėl, kad
negalėjo susirasti bent artimo jos kvalifikacijai darbo. Jauni žmonės
gali daugiau tikėtis – jie puikiai moka kalbas, dar turi laiko kelti
kvalifikaciją ir pan.“, – teigė psichologė. D. Balčiūnienės
teigimu, faktas, kad visam laikui norėtų išvykti aukštojo mokslo diplomą
turintys žmonės, rodo, kad jiems svarbiausios ne materialinės paskatos,
bet tai, kad čia jie jaučiasi nevertinami darbdavių. „Aš
nereikalingas“, – ši priežastis yra svarbiausia. Be to, mūsų visuomenėje
gaji nuostata, kad nieko pakeisti paprastam žmogui neįmanoma. Todėl
keisti nusprendžiama individualiai – išvažiuojant į „pažadėtąją žemę“,
kurioje nebūtinai laukia išskėstomis rankomis. „Nežmoniškai daug
nusivylimo, nes egzistuoja didžiulis atotrūkis tarp kelių procentų
žmonių, kurie gyvena gerai, ir visų likusiųjų. Kai mes girdime, kad
situacija gerėja, bet to nejaučiame, nebežinome, kuo tikėti, kuo
pasitikėti, į ką kreiptis, jei yra blogai. „Et, išvažiuosiu“, – tuomet
sako žmogus, nes girdi daug istorijų, kaip žmonės „ten“ yra gerbiami,
vertinami, gali išgyventi iš to, ką užsidirba. Kitas klausimas, kaip
būna iš tiesų, bet visgi pirmasis motyvas emigruoti susijęs su
nereikalingumo jausmu“, – svarstė pašnekovė. Anot psichologės,
žmonės dažnai neturi aiškios nuovokos, nei kas esą, nei ką darantys,
todėl neretai susitelkia ties tikslu užsidirbti ir „normaliai gyventi“. Anot
jos, emigracija pati savaime nėra visai neigiamas reiškinys. Žmogus
pamato pasaulio, kad kiti žmonės gali ir kitaip gyventi, ne tik taip,
kaip jo kaime, užsidirba pinigų, pramoksta kalbų. Tokie žmonės gali
grįžti ir jaustis pilnaverčiais piliečiais Lietuvoje. Tačiau kad jie
grįžtų, šalyje visgi turi būti užtikrintas oraus pragyvenimo lygis. Jei
žmonės ir toliau nematys jokios perspektyvos, tik girdės, kad mokesčiai
bus didinami, šiluma brangs, automobiliai ir nekilnojamas turtas bus
apmokestinti, visuomenė vis labiau grims į depresiją, kuri mūsų tautai
esą ir taip būdinga. Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų
bendrovė „Spinter tyrimai” šių metų rugsėjo 12-19 dienomis naujienų
portalo DELFI užsakymu atliko viešosios nuomonės apklausą. Tyrime
dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų. Apklausa buvo atliekama
standartizuoto interviu metodu. Tyrimas vyko visoje
Lietuvos teritorijoje, iš viso 75 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose
taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo
apklausti 1007 respondentai. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas proporcingas
gyventojų skaičiui šalies regionuose. Tyrimo rezultatų paklaida 3,1 proc. Cituojant nuoroda į DELFI ir „Spinter tyrimus“ BŪTINA! Tik pusė šalies gyventojų teigia negalvojantys apie galimybę
emigruoti. Tuo tarpu beveik 10 proc. respondentų nori dingti iš Lietuvos
visam laikui, dar 24 proc. norėtų išvažiuoti laikinai užsidirbti.
Beveik 57 proc. išvykti pasirengusių tautiečių sutiktų svetur dirbti bet
kokį darbą, o pagrindinės emigracijos tikslo šalys – Didžioji
Britanija, Norvegija ir JAV. Svarbiausia emigracijos varomoji jėga – jaunimas Tokius rezultatus parodė DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa. Dažniau
apie emigraciją susimąsto vyrai, jaunesnio amžiaus, rajonų centrų
gyventojai. Laikinai palikti Lietuvą, susikurti materialinės gerovės
dažniau ketina žemiausių pajamų, rajonų centrų ir kaimų gyventojai. Tuo
tarpu aukščiausių pajamų ir aukštąjį išsimokslinimą turintys, didmiesčių
gyventojai dažniau linkę palikti Lietuvą visiems laikams.   Anot Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro (TMO VB)
atstovo Manto Jeršovo, emigracijos potencialo tyrimai rodo tik bendras
tendencijas (vyraujančią nuotaiką), o ne konkrečius išvažiuojančiųjų
skaičius. „Mąstyti yra viena, o turėti konkrečių planų – jau kas kita.
Ankstesni Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro ir
Europos migracijos tinklo (EMN) tyrimai rodo, kad tarp ketinimų ir
konkrečių veiksmų emigruoti yra didelis skirtumas. Pavyzdžiui, 2010 metų
tyrimas parodė, kad emigruoti ketina apie 30 proc. respondentų, o
išvykimą planuoja tik 13 proc.“, – komentavo pašnekovas. Kita
vertus, kuo daugiau žmonių svarsto tokią galimybę, tuo daugiau ją
realizuoja. Natūralu, kad garbaus amžiaus žmonės dažnai turi nulines
galimybes emigruoti, tačiau tyrimas parodė, kad dažniau apie emigraciją
svarsto jaunesni žmonės. Šią tendenciją patvirtina ir TMO VB tyrimai,
rodantys, kad tarp jaunimo emigracijos potencialas yra gerokai
aukštesnis (58 proc.). „Lygindami 2008, 2010 ir 2011 duomenis
matome, kad emigracijos potencialas nemažėja. 2008 apie emigraciją
galvojo 24 proc., 2010 – 29 proc., o 2011 – 36,7 proc. respondentų.
Atitinkamai tarp jaunimo 2008 m. emigruoti norėjo 44 proc., o 2010 jau
58 proc. respondentų“, – teigė M. Jeršovas. Anot pašnekovo, 24,2
proc. bendrovės „Spinter tyrimai“ respondentų, mąstančių apie
emigraciją, galima vadinti ekonominiais migrantais. Kadangi jie nori
išvykti laikinai, jų pagrindinis motyvas – užsidirbti pinigų. Jiems
migracija – tai išgyvenimo strategija. Kita vertus, tyrimai rodo, kad
dažnai tokie trumpalaikiai išvykimai perauga į ilgalaikius, nes realios
naudos iš emigracijos gaunama tik pasilikus užsienyje ilgesniam laikui. „Tuo
tarpu 9,6 proc., kurie norėtų išvykti visam laikui, yra jau ne vien
ekonominiai migrantai. Jų pagrindinis motyvas nėra pinigai, nes jie ir
Lietuvoje, kaip rodo tyrimo rezultatai, turi aukštesnes pajamas ir yra
gerai išsilavinę. Galima spėti, kad tai žmonės, kurie nemato perspektyvų
ir yra praradę tikėjimą“, – svarstė M. Jeršovas. Didžiąją Britaniją sparčiai vejasi Norvegija Tarp
emigracijos krypčių vis dar vyrauja Didžioji Britanija, tačiau Airiją į
ketvirtą poziciją išstūmė Norvegija ir JAV. Jaunimas (18 -25 m.)
dažniau galvoja apie migraciją į Didžiąją Britaniją, vyresnieji (nuo 35
m.) dažniau rinktųsi Norvegiją. „Lietuviai dažniausiai vyksta į
tas šalis, kur gali rasti darbo ir kuriose yra didelės lietuvių
bendruomenės. Migrantų bendruomenės tikslo šalyse labai palengvina darbo
paieškas ir integraciją. Todėl nenuostabu, kad pagrindinės emigrantų
šalys yra Didžioji Britanija, Airija, Norvegija ir JAV. 2010 m.
46 proc. išvykimą deklaravusių žmonių išvyko į Didžiąją Britaniją. Per
paskutinius metus labai išaugo Norvegijos populiarumas ir ji 2010 m.
buvo trečia pagal populiarumą šalis. Norvegijos Statistikos tarnybos
duomenimis Norvegijoje 2011 m. pradžioje gyveno per 15 500 Lietuvos
piliečių“, – pasakojo M. Jeršovas.   Didesnė
dalis respondentų darbo pobūdžio nelinkę sureikšminti – svarbu geras
atlyginimas. Aukštesnio išsimokslinimo, jaunesnio amžiaus bei didžiausių
pajamų atstovai dažniau sutiktų dirbti ne prastesnės kvalifikacijos
arba išsilavinimą atitinkantį darbą. Anot M. Jeršovo, tokios
nuostatos nestebina. Kadangi dauguma išvykstančiųjų yra ekonominiai
migrantai, jie jie dažnai sutinka dirbti bet kokį darbą už gerą
atlyginimą. „Labai dažnai emigrantai užsienio šalyse dirba
žemesnės kvalifikacijos darbus nei jiems leistų jų išsilavinimas.
Pasireiškia vadinamasis „protų švaistymo“ efektas, kuomet išsilavinę
žmonės dirba žemos kvalifikacijos darbus vien todėl, kad, pavyzdžiui,
nemoka kalbos“, – pabrėžė pašnekovas.   Psichologė: emigraciją labiausiai skatina nereikalingumo jausmas Vilniaus
psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Daiva Balčiūnienė
atkreipė dėmesį į tų žmonių, kurie svarsto apie emigraciją, savijautą.
„Beveik 10 proc. žmonių, kurie nori visma laikui išvykti iš Lietuvos,
yra pakankamai didelis skaičius. Tai juk kas dešimtas žmogus.
Apsidairykite savo aplinkoje – name, darbe, giminėje – ir pagalvokite,
kiek žmonių atkristų visam laikui, o dar dvigubai tiek ketina bent
trumpam išvykti. Kaip tuomet visi šie žmonės čia jaučiasi?“ – svarstė
psichologė. Pašnekovės nenustebino, kad dažniau apie emigraciją
svarsto vyrai. „Greičiausiai tai siejasi su vyrišku identitetu. Vyrauja
nuostata, kad vyras turi uždirbti pinigų, išlaikyti šeimą. Ir jeigu
Lietuvoje vyrai nesugeba to padaryti, jie jaučiasi nevykėliai, net jei
moterys, sugebančios uždirbti pinigų pačios, tikina, kad myli juos ir
tokius. Kaip rodo mano praktika, toks vyras vis tiek jaučiasi blogai“, –
pasakojo D. Balčiūnienė. Psichologei suprantama, kad daugelis
žmonių sutiktų dirbti užsienyje bet kokį darbą. Jie esą realiai įvertina
savo galimybes. „Pavyzdžiui, aš pati kartais pagalvoju, kad gal man
būtų visai įdomu išvykti padirbėti užsienyje. Tačiau aš puikiai
suprantu, kad pagal savo specialybę dirbti negalėčiau, todėl tektų
rinktis, pavyzdžiui, kad ir sanitarės darbą. Kita vertus, turiu pavyzdį,
kai už užsieniečio ištekėjo ir į jo šalį išvyko pagyvenusi gydytoja.
Kad toje šalyje ji galėtų dirbti pagal specialybę, ji turėjo mokytis iš
naujo, bet tai užtruktų dešimt metų. Moteris grįžo atgal vien todėl, kad
negalėjo susirasti bent artimo jos kvalifikacijai darbo. Jauni žmonės
gali daugiau tikėtis – jie puikiai moka kalbas, dar turi laiko kelti
kvalifikaciją ir pan.“, – teigė psichologė. D. Balčiūnienės
teigimu, faktas, kad visam laikui norėtų išvykti aukštojo mokslo diplomą
turintys žmonės, rodo, kad jiems svarbiausios ne materialinės paskatos,
bet tai, kad čia jie jaučiasi nevertinami darbdavių. „Aš
nereikalingas“, – ši priežastis yra svarbiausia. Be to, mūsų visuomenėje
gaji nuostata, kad nieko pakeisti paprastam žmogui neįmanoma. Todėl
keisti nusprendžiama individualiai – išvažiuojant į „pažadėtąją žemę“,
kurioje nebūtinai laukia išskėstomis rankomis. „Nežmoniškai daug
nusivylimo, nes egzistuoja didžiulis atotrūkis tarp kelių procentų
žmonių, kurie gyvena gerai, ir visų likusiųjų. Kai mes girdime, kad
situacija gerėja, bet to nejaučiame, nebežinome, kuo tikėti, kuo
pasitikėti, į ką kreiptis, jei yra blogai. „Et, išvažiuosiu“, – tuomet
sako žmogus, nes girdi daug istorijų, kaip žmonės „ten“ yra gerbiami,
vertinami, gali išgyventi iš to, ką užsidirba. Kitas klausimas, kaip
būna iš tiesų, bet visgi pirmasis motyvas emigruoti susijęs su
nereikalingumo jausmu“, – svarstė pašnekovė. Anot psichologės,
žmonės dažnai neturi aiškios nuovokos, nei kas esą, nei ką darantys,
todėl neretai susitelkia ties tikslu užsidirbti ir „normaliai gyventi“. Anot
jos, emigracija pati savaime nėra visai neigiamas reiškinys. Žmogus
pamato pasaulio, kad kiti žmonės gali ir kitaip gyventi, ne tik taip,
kaip jo kaime, užsidirba pinigų, pramoksta kalbų. Tokie žmonės gali
grįžti ir jaustis pilnaverčiais piliečiais Lietuvoje. Tačiau kad jie
grįžtų, šalyje visgi turi būti užtikrintas oraus pragyvenimo lygis. Jei
žmonės ir toliau nematys jokios perspektyvos, tik girdės, kad mokesčiai
bus didinami, šiluma brangs, automobiliai ir nekilnojamas turtas bus
apmokestinti, visuomenė vis labiau grims į depresiją, kuri mūsų tautai
esą ir taip būdinga. Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų
bendrovė „Spinter tyrimai” šių metų rugsėjo 12-19 dienomis naujienų
portalo DELFI užsakymu atliko viešosios nuomonės apklausą. Tyrime
dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų. Apklausa buvo atliekama
standartizuoto interviu metodu. Tyrimas vyko visoje
Lietuvos teritorijoje, iš viso 75 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose
taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo
apklausti 1007 respondentai. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas proporcingas
gyventojų skaičiui šalies regionuose. Tyrimo rezultatų paklaida 3,1 proc. Cituojant nuoroda į DELFI ir „Spinter tyrimus“ BŪTINA!