Tyrimas: lietuviai nelinkę prisidėti prie gydymo plano, iš gydytojo jie nori tik instrukcijų

Patenkintų šeimos gydytoju daug, labai patenkintų – mažai Kaip
parodė Pasaulis sveikatos tyrimas, pernai pas šeimos gydytoją Lietuvoje
lankėsi 76 proc. respondentų. 51 proc. lankėsi pas kitos srities
specialistą, dirbantį valstybinėje įstaigoje, 16 proc. pasirinko
privačiai dirbantį specialistą. Praėjusių metų antroje pusėje 28-iose
šalyse tyrimą atliko tarptautinis tyrimų institutų tinklas „Iris“. Lietuvoje apklausas vykdė šiam tinklui priklausanti visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“. Visame pasaulyje šeimos gydytojo paslaugomis naudojamasi dažniausiai
(59 proc.). Toliau seka vaistininkų (45 proc.) bei kitų sričių
specialistų paslaugos (43 proc.). Pavyzdžiui, Prancūzijoje pas šeimos
gydytoją praėjusiais metais lankėsi 62 proc. respondentų, pas
specialistą – 51 proc., pas privačiai dirbantį specialistą – 17 proc.
Lenkijoje šie skaičiai – atitinkamai 75, 50 ir 30 proc., Airijoje – 65,
18 ir 13 proc. Šiuo atžvilgiu išsiskiria Suomija – 29, 41 ir 44 proc.
(šioje šalyje pas šeimos gydytoją einama retai, tačiau labai populiarūs
privačiai dirbantys medikai), taip pat Turkija – 71, 80 ir 52 proc.
(specialistų paslaugos populiaresnės nei šeimos gydytojo). Kai
respondentų buvo paprašyta įvertinti pasitenkinimą paskutiniu
apsilankymu pas šeimos gydytoją, daugiau nei 70 proc. visų šalių
respondentų teigė esantys patenkinti. Ne išimtis ir Lietuva, tačiau mūsų
šalyje, kaip ir Ukrainoje, Lenkijoje bei Rusijoje, mažas labai
patenkintų pacientų procentas. Taip atsakė tik 9 proc. lietuvių, tuo
tarpu tiesiog patenkinti buvo 84 proc. Palyginimui, Prancūzijoje tokių
respondentų atitinkamai 45 ir 95 proc., Airijoje – 65 ir 94 proc.,
Vengrijoje – 47 ir 92 proc. Anot tyrėjų, kontraversiška yra tai,
kad pasitenkinimas šeimos gydytoju yra ypač aukštas, tuo tarpu sveikatos
priežiūros sistemos kokybė daugelyje šalių vertinama gana prastai.
Taigi paplitęs nepasitenkinimas pačia sveikatos priežiūros sistema
kompensuojamas dirbančiųjų toje sistemoje darbo kokybe. Lietuviai iš gydytojo nori tikslių instrukcijų Tyrimo
metu taip pat buvo klausta apie paciento ir gydytojo bendradarbiavimą
gydymo procese – kiek pacientai tikisi savarankiškų gydytojo sprendimų, o
kiek pageidaujama, kad gydytojas bendradarbiautų su pacientu rengiant
tyrimo planą. Pasaulyje vyrauja bendradarbiavimo tradicija, t. y.
pacientai dažniau pageidauja, kad gydytojas tartųsi su pacientu dėl
gydymo plano. Toks bendradarbiavimas labiausiai pageidaujamas JAV,
Vengrijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Suomijoje
ir Didžiojoje Britanijoje. Lietuva priklauso prie tų šalių,
kuriose pacientai iš gydytojo dažniausiai tikisi instrukcijų, o ne
bendradarbiavimo. Vos trečdalis (30 proc.) visų apklaustųjų Lietuvoje
teigė norintys kartu su gydytoju nuspręsti dėl gydymo būdo. 53 proc.
Lietuvos respondentų iš gydytojo tikisi aiškių instrukcijų. Tokia
nuostata stebima ir Turkijoje, Rumunijoje, Indijoje, Egipte,
Indonezijoje, Čilėje. Pavyzdžiui, Lenkijoje linkę bendradarbiauti
su gydytoju 64 proc. respondentų, o 26 proc. nori tikslių instrukcijų,
Prancūzijoje – atitinkamai 69 ir 24 proc., Jungtinėje karalystėje – 61
ir 28 proc., Airijoje – 54 ir 35 proc., Vengrijoje – 79 ir 11 proc., JAV
– 82 ir 12 proc. „Pagal pasitenkinimą šeimos gydytoju mes panašūs
į visus europiečius. Skirtumas tik tas, kad pas mus labai mažas
procentas tokių, kurie vertina labai gerai. Taip pat lietuviai yra iš tų
tautų, kaip ir rumunai, rusai, kurioms nereikia bendradarbiavimo su
gydytoju, jie linkę prašyti instrukcijų, nors jau įrodyta, kad gijimo
procesas daug efektyvesnis, kai aš esu ne tik vykdytojas, bet ir aktyvus
šio proceso dalyvis. Kitose Rytų šalyse, pavyzdžiui, Vengrijoje,
Slovėnijoje, bendradarbiavimo svarba, skirtingai nuo mūsų, pakankamai
didelė. Šiuo atveju mes panašūs į Azijos šalis ir ypatingai skiriamės
nuo Amerikos, kur pirmiausiai mokomasi pasikliauti savimi ir perkant
paslaugas iš tiesų perkamas tik pagalbininkas. Lietuvoje
supratimas apie bendradarbiavimą, toks pat, kaip kinų, bet jie gyvena
autoritarinio režimo sąlygomis, o mes – demokratinėje valstybėje. Kita
vertus, pasitikėjimas asmeniniu gydytoju Lietuvoje yra vienas
aukščiausių pasaulyje. Todėl gal ir natūralu, kad jei aš pasitikiu,
išklausiau ir vykdau. Kita verta, šalyse, kuriose pasitikima šeimos
gydytoju, mažiau konsultuojamasi su specialistais, tačiau Lietuvoje šis
rodiklis aukštas ir šiek tiek iškrenta iš konteksto. Turbūt lietuviams
priimtinesnis principas: pasitikiu, bet tikrinu principas“, – teigė
„Spinter tyrimai“ direktorius Ignas Zokas. Sovietinis mentalitetas – už mano sveikatą atsakingas gydytojas ir ministerija Kauno klinikų Šeimos medicinos klinikos vadovas prof. Leonas Valius
teigė, kad bendradarbiavimo problema pastebėta visose Rytų Europos
šalyse, kurios pereina iš komandinės sveikatos priežiūros sistemos į
vakarietišką demokratiją. „Mūsų visuomenėje daug žmonių, ypač
vyresnio amžiaus, kurie ir yra dažniausi šių paslaugų vartotojai, išaugę
dar sovietiniais laikais, kai buvo įsitvirtinusi nuostata, kad
sveikatos reikalai – Sveikatos apsaugos ministerijos ir gydytojo
kompetencija, bet ne paties paciento. Šie žmonės netgi turi tokį
terminą: „man priklauso“. Kitaip tariant, dar išlikęs mentalitetas, kad
už viską turi atsakyti gydytojas ir sveikatos politikai, o pačiam žmogui
tik viskas priklauso – kompensacija, tabletės ir pan. Tačiau jei mums,
gydytojams, pavesta spręsti, kas priklauso ir kas nepriklauso, tą ir
darome pagal savo kompetenciją. O ne taip: „man priklauso biuletenis,
man priklauso sanatorija“ ir pan. Bendradarbiavimas – pas mus dar
naujas požiūris, nors tai labiausiai optimalus gydytojo ir paciento
bendravimo būdas. Kai turi pacientą, sergantį lėtine liga, be abejo,
vaistai gali daug. Tačiau jei diabetu sergantis žmogus nesilaikys tam
tikrų gyvensenos taisyklių, valgys bet ką ir bet kada, jei hipertenzija
sergantis žmogus vėlgi nesupras, kad jis turi kitaip gyventi, stebėti
save, nieko nebus. Pavyzdžiui, išrašau žmogui vaistų nuo spaudimo, jis
ateina pas mane po mėnesio ar trijų, aš jo klausiu, kaip svyravo
spaudimas, o jis nežino. Kaip aš galiu jį gydyti, pamatavęs spaudimą
kartą per tris mėnesius? Tai ir yra bendradarbiavimo esmė – žmogus pats
turi suvokti savo problemą, išmokti su ja gyventi“, – įsitikinęs
pašnekovas. Anot šeimos gydytojo, griežtos instrukcijos neveikia
ir žmogaus gyvensenos atžvilgiu, jei nėra žmogaus sąmoningumo. Dauguma
žmonių lėtine liga suserga sulaukę 40-50 metų. Natūralu, kad jie turi
tam tikrą gyvenimo stereotipą, kurį pakeisti galima tik palaipsniui.
Pavyzdžiui, reikia mesti svorį, liautis rūkyti, sumažinti riebalų kiekį
maisto racione ir pan. Bendradarbiavimo esmė – susitarti, nuo ko
pradėti. Tarkime, sudaromas planas, kaip sumažinti dienos kalorijų
kiekį, vėliau pridedamas fizinis aktyvumas, pavyzdžiui, žmogus
įsipareigoja su šuniu pasivaikščiotų ne vieną kartą per dieną, bet du ar
tris. Vaistininkai populiariausi Lietuvoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Turkijoje Daugumoje
šalių šeimos gydytojas yra svarbiausias informacijos šaltini. Į antrąją
vietą šeimos gydytojas nustumiamos tokiose šalyse, kaip Rusija,
Graikija, Suomija, Čilė, Egiptas ir Malaizija. Jose labiau pasikliaunama
specialistu. Gydytojai nėra laikomi pagrindiniais informacijos
šaltiniais, bet vis tiek reikšmingi jos tiekėjai Egipte, Kinijoje,
Pakistane, Turkijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Pakistane,
Kinijoje ir kitose Azijos šalyse draugų ir šeimos teikiama informacija
vertinama kaip pati reikšmingiausia. Lietuvoje kaip informacijos
apie sveikatą šaltinį 75 proc. respondentų įvardijo šeimos gydytoją, 54
proc. – specialistą, 53 proc. – vaistininką, 26 proc. – draugus. Anot
tyrėjų, Indija ir Turkija pasižymi tokiu pačiu, kaip ir Lietuvoje,
vaistininkų vertinimu, o Suomija – šeimos ir draugų. Palyginimui,
Prancūzijoje šeimos gydytoją kaip informacijos šaltinį nurodė 76 proc.
respondentų, Nyderlanduose – 77 proc., Vokietijoje – 71 proc., Airijoje –
61 proc. Vaistininkas Prancūzijoje susilaukė 33 proc. respondentų
palaikymo, Nyderlanduose – 16 proc., Vokietijoje – 18 proc., Airijoje –
29 proc., Turkijoje – 61 proc. „Lietuva išlieka ketvirtoji šalis
pagal naudojimosi vaistininkų paslaugomis dažnumą. Taigi mes tikrai
išsiskiriame didžiuliu pasitikėjimu vaistininkais. Lietuviai, kartu su
olandais, prancūzais ir turkais mielai eina pas vaistininką ir tariasi
su juo dėl gydymo“, – apibendrino I. Zokas. L. Valiaus teigimu,
vaistininko svarba Lietuvoje susiklostė istoriškai. Pas mus tradiciškai
vaistinės dirba nemažai žmonių su aukštuoju išsilavinimu ar bent jau
farmakotechnikų. Vaistinė nuo seno buvo vieta, kur galėjai gauti
patarimų dėl sveikatos. Tuo tarpu yra šalių, kurių vaistinėse dirba
licenziją nusipirkę žmonės, nebūtinai turintys medicininį išsilavinimą.
Jie parduoda vaistus pagal receptus. Netgi galima užsakyti, kad vaistus
atvežtų į namus. „Be to, žmonės iš sovietinių laikų įpratę viską
gauti nemokamai, tad dabar jiems atrodo, kad paslaugų prieinamumas
sumažėjęs, nors, lyginant su kitomis šalimis, jis tikrai nėra blogas.
Pavyzdžiui, Kanadoje tris mėnesius tenka laukti net vizito pas šeimos
gydytoją, eilės pas specialistus yra visame pasaulyje. Taigi, kai
gydytojai tapo lyg ir ne tokie prieinami kaip sovietiniais laikais,
dažniau naudojamasi vaistininko paslauga. Kitas dalykas, kad pas
mus iškreipta reklamos rinka. Tiesa, buvo apribota receptinių vaistų
reklama, tačiau kita pusė – papildai – nebuvo sutvarkyta. Nors nėra
jokių tyrimų, ar tos medžiagos, kurios teoriškai turėtų veikti vienaip
ar kitaip, iš tiesų taip veikia žmogaus organizme, žmonės, savaitgalį
prisižiūrėję sveikatos laidų, kuriose šie papildai reklamuojami, bėga į
vaistines“, – pasakojo medikas. Lietuva iš kitų pasaulio šalių išsiskiria ne tik vienu
didžiausių pasitikėjimu šeimos gydytoju, bet ir vaistininko įtaka
pasirenkant vienokį ar kitokį gydymą. Be to, nors pasaulyje populiarėja
bendradarbiavimo su gydytoju dvasia, Lietuvoje vos 30 proc. apklaustųjų
teigė norintys prisidėti prie sudaromo gydymo plano. 53 proc. Lietuvos
respondentų iš gydytojo tikisi aiškių instrukcijų. Panašūs skaičiai
matomi tik Azijoje ir keliose Rytų Europos bloko šalyse. Patenkintų šeimos gydytoju daug, labai patenkintų – mažai Kaip
parodė Pasaulis sveikatos tyrimas, pernai pas šeimos gydytoją Lietuvoje
lankėsi 76 proc. respondentų. 51 proc. lankėsi pas kitos srities
specialistą, dirbantį valstybinėje įstaigoje, 16 proc. pasirinko
privačiai dirbantį specialistą. Praėjusių metų antroje pusėje 28-iose
šalyse tyrimą atliko tarptautinis tyrimų institutų tinklas „Iris“. Lietuvoje apklausas vykdė šiam tinklui priklausanti visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“. Visame pasaulyje šeimos gydytojo paslaugomis naudojamasi dažniausiai
(59 proc.). Toliau seka vaistininkų (45 proc.) bei kitų sričių
specialistų paslaugos (43 proc.). Pavyzdžiui, Prancūzijoje pas šeimos
gydytoją praėjusiais metais lankėsi 62 proc. respondentų, pas
specialistą – 51 proc., pas privačiai dirbantį specialistą – 17 proc.
Lenkijoje šie skaičiai – atitinkamai 75, 50 ir 30 proc., Airijoje – 65,
18 ir 13 proc. Šiuo atžvilgiu išsiskiria Suomija – 29, 41 ir 44 proc.
(šioje šalyje pas šeimos gydytoją einama retai, tačiau labai populiarūs
privačiai dirbantys medikai), taip pat Turkija – 71, 80 ir 52 proc.
(specialistų paslaugos populiaresnės nei šeimos gydytojo). Kai
respondentų buvo paprašyta įvertinti pasitenkinimą paskutiniu
apsilankymu pas šeimos gydytoją, daugiau nei 70 proc. visų šalių
respondentų teigė esantys patenkinti. Ne išimtis ir Lietuva, tačiau mūsų
šalyje, kaip ir Ukrainoje, Lenkijoje bei Rusijoje, mažas labai
patenkintų pacientų procentas. Taip atsakė tik 9 proc. lietuvių, tuo
tarpu tiesiog patenkinti buvo 84 proc. Palyginimui, Prancūzijoje tokių
respondentų atitinkamai 45 ir 95 proc., Airijoje – 65 ir 94 proc.,
Vengrijoje – 47 ir 92 proc. Anot tyrėjų, kontraversiška yra tai,
kad pasitenkinimas šeimos gydytoju yra ypač aukštas, tuo tarpu sveikatos
priežiūros sistemos kokybė daugelyje šalių vertinama gana prastai.
Taigi paplitęs nepasitenkinimas pačia sveikatos priežiūros sistema
kompensuojamas dirbančiųjų toje sistemoje darbo kokybe. Lietuviai iš gydytojo nori tikslių instrukcijų Tyrimo
metu taip pat buvo klausta apie paciento ir gydytojo bendradarbiavimą
gydymo procese – kiek pacientai tikisi savarankiškų gydytojo sprendimų, o
kiek pageidaujama, kad gydytojas bendradarbiautų su pacientu rengiant
tyrimo planą. Pasaulyje vyrauja bendradarbiavimo tradicija, t. y.
pacientai dažniau pageidauja, kad gydytojas tartųsi su pacientu dėl
gydymo plano. Toks bendradarbiavimas labiausiai pageidaujamas JAV,
Vengrijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Suomijoje
ir Didžiojoje Britanijoje. Lietuva priklauso prie tų šalių,
kuriose pacientai iš gydytojo dažniausiai tikisi instrukcijų, o ne
bendradarbiavimo. Vos trečdalis (30 proc.) visų apklaustųjų Lietuvoje
teigė norintys kartu su gydytoju nuspręsti dėl gydymo būdo. 53 proc.
Lietuvos respondentų iš gydytojo tikisi aiškių instrukcijų. Tokia
nuostata stebima ir Turkijoje, Rumunijoje, Indijoje, Egipte,
Indonezijoje, Čilėje. Pavyzdžiui, Lenkijoje linkę bendradarbiauti
su gydytoju 64 proc. respondentų, o 26 proc. nori tikslių instrukcijų,
Prancūzijoje – atitinkamai 69 ir 24 proc., Jungtinėje karalystėje – 61
ir 28 proc., Airijoje – 54 ir 35 proc., Vengrijoje – 79 ir 11 proc., JAV
– 82 ir 12 proc. „Pagal pasitenkinimą šeimos gydytoju mes panašūs
į visus europiečius. Skirtumas tik tas, kad pas mus labai mažas
procentas tokių, kurie vertina labai gerai. Taip pat lietuviai yra iš tų
tautų, kaip ir rumunai, rusai, kurioms nereikia bendradarbiavimo su
gydytoju, jie linkę prašyti instrukcijų, nors jau įrodyta, kad gijimo
procesas daug efektyvesnis, kai aš esu ne tik vykdytojas, bet ir aktyvus
šio proceso dalyvis. Kitose Rytų šalyse, pavyzdžiui, Vengrijoje,
Slovėnijoje, bendradarbiavimo svarba, skirtingai nuo mūsų, pakankamai
didelė. Šiuo atveju mes panašūs į Azijos šalis ir ypatingai skiriamės
nuo Amerikos, kur pirmiausiai mokomasi pasikliauti savimi ir perkant
paslaugas iš tiesų perkamas tik pagalbininkas. Lietuvoje
supratimas apie bendradarbiavimą, toks pat, kaip kinų, bet jie gyvena
autoritarinio režimo sąlygomis, o mes – demokratinėje valstybėje. Kita
vertus, pasitikėjimas asmeniniu gydytoju Lietuvoje yra vienas
aukščiausių pasaulyje. Todėl gal ir natūralu, kad jei aš pasitikiu,
išklausiau ir vykdau. Kita verta, šalyse, kuriose pasitikima šeimos
gydytoju, mažiau konsultuojamasi su specialistais, tačiau Lietuvoje šis
rodiklis aukštas ir šiek tiek iškrenta iš konteksto. Turbūt lietuviams
priimtinesnis principas: pasitikiu, bet tikrinu principas“, – teigė
„Spinter tyrimai“ direktorius Ignas Zokas. Sovietinis mentalitetas – už mano sveikatą atsakingas gydytojas ir ministerija Kauno klinikų Šeimos medicinos klinikos vadovas prof. Leonas Valius
teigė, kad bendradarbiavimo problema pastebėta visose Rytų Europos
šalyse, kurios pereina iš komandinės sveikatos priežiūros sistemos į
vakarietišką demokratiją. „Mūsų visuomenėje daug žmonių, ypač
vyresnio amžiaus, kurie ir yra dažniausi šių paslaugų vartotojai, išaugę
dar sovietiniais laikais, kai buvo įsitvirtinusi nuostata, kad
sveikatos reikalai – Sveikatos apsaugos ministerijos ir gydytojo
kompetencija, bet ne paties paciento. Šie žmonės netgi turi tokį
terminą: „man priklauso“. Kitaip tariant, dar išlikęs mentalitetas, kad
už viską turi atsakyti gydytojas ir sveikatos politikai, o pačiam žmogui
tik viskas priklauso – kompensacija, tabletės ir pan. Tačiau jei mums,
gydytojams, pavesta spręsti, kas priklauso ir kas nepriklauso, tą ir
darome pagal savo kompetenciją. O ne taip: „man priklauso biuletenis,
man priklauso sanatorija“ ir pan. Bendradarbiavimas – pas mus dar
naujas požiūris, nors tai labiausiai optimalus gydytojo ir paciento
bendravimo būdas. Kai turi pacientą, sergantį lėtine liga, be abejo,
vaistai gali daug. Tačiau jei diabetu sergantis žmogus nesilaikys tam
tikrų gyvensenos taisyklių, valgys bet ką ir bet kada, jei hipertenzija
sergantis žmogus vėlgi nesupras, kad jis turi kitaip gyventi, stebėti
save, nieko nebus. Pavyzdžiui, išrašau žmogui vaistų nuo spaudimo, jis
ateina pas mane po mėnesio ar trijų, aš jo klausiu, kaip svyravo
spaudimas, o jis nežino. Kaip aš galiu jį gydyti, pamatavęs spaudimą
kartą per tris mėnesius? Tai ir yra bendradarbiavimo esmė – žmogus pats
turi suvokti savo problemą, išmokti su ja gyventi“, – įsitikinęs
pašnekovas. Anot šeimos gydytojo, griežtos instrukcijos neveikia
ir žmogaus gyvensenos atžvilgiu, jei nėra žmogaus sąmoningumo. Dauguma
žmonių lėtine liga suserga sulaukę 40-50 metų. Natūralu, kad jie turi
tam tikrą gyvenimo stereotipą, kurį pakeisti galima tik palaipsniui.
Pavyzdžiui, reikia mesti svorį, liautis rūkyti, sumažinti riebalų kiekį
maisto racione ir pan. Bendradarbiavimo esmė – susitarti, nuo ko
pradėti. Tarkime, sudaromas planas, kaip sumažinti dienos kalorijų
kiekį, vėliau pridedamas fizinis aktyvumas, pavyzdžiui, žmogus
įsipareigoja su šuniu pasivaikščiotų ne vieną kartą per dieną, bet du ar
tris. Vaistininkai populiariausi Lietuvoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Turkijoje Daugumoje
šalių šeimos gydytojas yra svarbiausias informacijos šaltini. Į antrąją
vietą šeimos gydytojas nustumiamos tokiose šalyse, kaip Rusija,
Graikija, Suomija, Čilė, Egiptas ir Malaizija. Jose labiau pasikliaunama
specialistu. Gydytojai nėra laikomi pagrindiniais informacijos
šaltiniais, bet vis tiek reikšmingi jos tiekėjai Egipte, Kinijoje,
Pakistane, Turkijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Pakistane,
Kinijoje ir kitose Azijos šalyse draugų ir šeimos teikiama informacija
vertinama kaip pati reikšmingiausia. Lietuvoje kaip informacijos
apie sveikatą šaltinį 75 proc. respondentų įvardijo šeimos gydytoją, 54
proc. – specialistą, 53 proc. – vaistininką, 26 proc. – draugus. Anot
tyrėjų, Indija ir Turkija pasižymi tokiu pačiu, kaip ir Lietuvoje,
vaistininkų vertinimu, o Suomija – šeimos ir draugų. Palyginimui,
Prancūzijoje šeimos gydytoją kaip informacijos šaltinį nurodė 76 proc.
respondentų, Nyderlanduose – 77 proc., Vokietijoje – 71 proc., Airijoje –
61 proc. Vaistininkas Prancūzijoje susilaukė 33 proc. respondentų
palaikymo, Nyderlanduose – 16 proc., Vokietijoje – 18 proc., Airijoje –
29 proc., Turkijoje – 61 proc. „Lietuva išlieka ketvirtoji šalis
pagal naudojimosi vaistininkų paslaugomis dažnumą. Taigi mes tikrai
išsiskiriame didžiuliu pasitikėjimu vaistininkais. Lietuviai, kartu su
olandais, prancūzais ir turkais mielai eina pas vaistininką ir tariasi
su juo dėl gydymo“, – apibendrino I. Zokas. L. Valiaus teigimu,
vaistininko svarba Lietuvoje susiklostė istoriškai. Pas mus tradiciškai
vaistinės dirba nemažai žmonių su aukštuoju išsilavinimu ar bent jau
farmakotechnikų. Vaistinė nuo seno buvo vieta, kur galėjai gauti
patarimų dėl sveikatos. Tuo tarpu yra šalių, kurių vaistinėse dirba
licenziją nusipirkę žmonės, nebūtinai turintys medicininį išsilavinimą.
Jie parduoda vaistus pagal receptus. Netgi galima užsakyti, kad vaistus
atvežtų į namus. „Be to, žmonės iš sovietinių laikų įpratę viską
gauti nemokamai, tad dabar jiems atrodo, kad paslaugų prieinamumas
sumažėjęs, nors, lyginant su kitomis šalimis, jis tikrai nėra blogas.
Pavyzdžiui, Kanadoje tris mėnesius tenka laukti net vizito pas šeimos
gydytoją, eilės pas specialistus yra visame pasaulyje. Taigi, kai
gydytojai tapo lyg ir ne tokie prieinami kaip sovietiniais laikais,
dažniau naudojamasi vaistininko paslauga. Kitas dalykas, kad pas
mus iškreipta reklamos rinka. Tiesa, buvo apribota receptinių vaistų
reklama, tačiau kita pusė – papildai – nebuvo sutvarkyta. Nors nėra
jokių tyrimų, ar tos medžiagos, kurios teoriškai turėtų veikti vienaip
ar kitaip, iš tiesų taip veikia žmogaus organizme, žmonės, savaitgalį
prisižiūrėję sveikatos laidų, kuriose šie papildai reklamuojami, bėga į
vaistines“, – pasakojo medikas.