Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje itin daug informacijos apie gyvenimo Lietuvoje kokybę – taip gerai finansiškai lietuviai niekada negyveno, Lietuva kyla įvairiuose indeksuose, dažnai aplenkdama net ir Estiją (istoriškai taip jau susiklostė, kad konkurencija būtent su šia nedidele šalimi yra lietuvių sėkmės matavimo vienetas).
Sociologai, savo ruožtu, dažnai tokio šviesaus paveikslo nepiešia – nepaisant kylančių finansinių kreivių, nemaža dalis tautiečių begėdiškai renkasi atsakymą „gyvenimas Lietuvoje prastėja“. Be abejo, gyvenimo kokybė matuojama ne tik pinigais, o prielaidų prastoms emocijoms netrūksta, ypač, kai kasdien, iš įvairaus formato ekranų, į sąmonę smelkiasi esamo, o galbūt ir būsimo karo vaizdiniai.
2024 metais mes, „Spinter tyrimų“ tyrėjų komanda, turėjome galimybę prisidėti prie tarptautinio mūsų tyrimų grupės projekto ir platesniame kontekste, tarp 18 skirtingų pasaulio šalių, pasilyginti, kaip savo gyvenimą vertina lietuviai.
Vertinant atsakymus, kiek arti ar toli mano asmeninis gyvenimas yra nutolęs nuo trokštamo, Lietuvos respondentų suminis atsakymų rodiklis yra −3. Atrodo, esame lengvo „minuso“ zonoje, vis tik lygindami Lietuvos atsakymus tarptautiniame kontekste, rasime nemažai vietos optimizmui – Lietuvos rodiklis yra toks pat, kaip Austrijos ir JAV, o vertindami geografiniame kontekste, nesunkiai pastebėsime, kad pasitenkinimas savo gyvenimu labiau koreliuoja su saulėtų dienų skaičiumi nei pozicija bendrosios pridėtinės vertės (BVP) lentelėje – labiausiai patenkinti Malaizijos ir Peru gyventojai. Kita vertus, prasčiausius rodiklius demonstruojančio Pietų Europos regiono atstovai (Bulgarija, Graikija, Turkija) nuotaikų „minusą“ savo šalyse sieja pirmiausia su ekonomine padėtimi regione.
Paprašyti įvardyti sėkmingo gyvenimo atributus, respondentai išskyrė tris pagrindinius atsakymus, kurie visuose žemynuose panašūs, leidžiantys kalbėti apie bendražmogišką suvokiamos sėkmės vardiklį: A – finansinė gerovė (dažniausiai apibūdinama kaip turėjimas pakankamai lėšų, leidžiančių užtikrinti visus savo poreikius, arba kartais formuluojamas kaip finansinė nepriklausomybė), B – Sveikata ir emocinė gerovė (pirmiausia – sveikatos paslaugų prieinamumas, kai to reikia) ir C – savo ir artimųjų asmeninių tikslų sėkmingas siekimas.
Į kitą klausimą „įdėjome“ šiek tiek daugiau emocinio komponento ir paprašėme respondentų įvertinti, kokioje vietoje matytų savo dabartinį gyvenimą skalėje, kur žemiausia reikšmė – „mano gyvenimas yra visiškas košmaras“, o aukščiausia reikšmė – „gyvenu savo svajonių gyvenimą“. Lietuvių atsakymo suminis rodiklis yra +18. Vėlgi, pagal rezultatus esame solidžioje Kanados ir JAV kompanijoje. Nemokame taip mėgautis gyvenimu, kaip Peru, Malaizijos ar Meksikos gyventojai, tačiau esame gerokai labiau juo patenkinti nei, sakykime, mūsų kaimynai lenkai.

Visgi yra dalykų, kurie apie mūsų visuomenę ir valstybę siunčia įspėjamuosius signalus – tik 34 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad lietuviai turi bendrą svajonę. Šiuo aspektu būdami tarp Austrijos ir Graikijos esame sąrašo uodegoje.
Atsakymas į klausimą „Kas jūsų valstybei svarbiau – būti įtakingai globaliu mastu ar rūpintis savo šalies žmonėmis“ rodo aiškų pasaulinį polinkį į nacionalinius reikalus. Nepaisant šios tendencijos, Lietuvos gyventojai kartu su Malaizijos, Peru ir Meksikos gyventojais dažniau nori, kad jų šalys demonstruotų ambicijas pasaulinėje ar bent regioninėje arenoje, kai tikrųjų sunkiasvorių visuomenėse vyrauja labiau izoliacinės nuotaikos.
Paskutiniai tyrime užduoti klausimai lietuviams puikiai pažįstami: jei turėtumėte galimybę gyventi kitoje šalyje, ar Jūs išvyktumėte? Lietuvių teigiamų atsakymų dalis sudarė 44 proc. ir tai arčiausiai pasaulinio vidurkio (45 proc.) esanti reikšmė. Įdomu tai, kad tarp norinčių palikti savo šalį lyderių yra ir gyvenimu savo valstybėje nepatenkintų atstovai (Nigerija, Graikija), o taip pat ir tie, kurių gyvenimas savo šalyse artimiausias svajonei (Peru, Meksika).
Lietuvių norima migracijos kryptis visai nenustebino – lyderės pozicijoje tvirtai įsitaisiusi Ispanija. Ten pat lagaminus norėtų krautis ir mūsų kaimynai lenkai, taip pat rumunai ir italai. Kitos populiarios kryptys tarp europiečių – Vokietija ir Šveicarija, Amerikos žemynuose traukos centru išlieka JAV, o patys JAV gyventojai mielai kraustytųsi pas kaimynus į Kanadą.
Įdomesnės informacijos pateikia migracinių priežasčių pjūvis – čia, be abejo, karaliauja geresnės ekonominės galimybės bei patrauklesnis (vertybiškai artimesnis) gyvenimo būdas. Lietuviai kartu su Kolumbijos, Rumunijos ir JAV gyventojais dažniau migracijos priežastimi įvardija saugumo aspektą. Tikėtina, kad šioje vietoje saugumą suprantame skirtingai: lietuviai ir rumunai galvoja, kaip čia išvengti rusų raketų, o Kolumbijos ir JAV atstovai – kaip negauti kulkos gatvėje pasipainiojus netinkamoje vietoje.
Taigi, kokie esame tarptautiniame kontekste?
Kuriantys sėkmingą gyvenimą savo šalyje (ekonomistai visgi teisūs?), bet neturintys bendros svajonės (po įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO nebeliko pozityvių vienijimo krypčių?).
Siekiantys šalies lyderystės (neapleidžianti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didybė?), bet vis dar norintys migruoti (nebevykstame užsidirbti, bet trūksta saulės, taip pat ir ramybės nuo karo pavojaus?).
Esame gerokai pasistūmėję link svajonių gyvenimo, nepaisant šalia alsuojančio košmaro.
Reprezentatyvūs šalių gyventojų tyrimai, kurių metu apklausta nuo 500 iki 1000 respondentų, vyko Australijoje, Austrijoje, Bulgarijoje, Kanadoje, Kolumbijoje, Graikijoje, Italijoje, Japonijoje, Korėjoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Malaizijoje, Meksikoje, Nigerijoje, Peru, Rumunijoje, Turkijoje ir JAV.
Šaltinis: Delfi