Gyventojų nuomonės tyrimas dėl patiriamų patyčių vaikų tarpe

2014-03-26
  Visuomenės nuomonės ir rinkos
tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ vasario 21–28 dienomis atlikto tyrimą
siekiant išsiaiškinti suaugusiųjų nuomonę apie patyčias jaunimo tarpe.
Tyrimo metu buvo apklausti 1002 respondentai.  Atlikto tyrimo išvados rodo, kad
patyčios tarp vaikų – problema, kur suaugusiųjų indėlis yra svarbus ir
reikšmingas: 86 proc. respondentų laikosi nuomonės, kad tai nėra vien
tik vaikų reikalas ir suaugusieji turėtų įsikišti. Priešingos nuomonės
laikosi 9 proc. respondentų. Suaugusieji supranta, kad patyčių
situacijoje vaikas neturėtų būti paliktas vienas, šiuo atveju jam
reikalinga suaugusiųjų – tėvų, mokytojų, auklėtojų, soc. pedagogų bei
mokyklos psichologų – pagalba patyčių situacijose.   81 proc. tyrimo dalyvių mano, kad
mokykloje patyčias patiriantis vaikas turėtų papasakoti apie tai
suaugusiems. Vaikas dažnai gali bijoti papasakoti apie patyčias dėl
įvairių priežasčių – gėdos, grasinimų, pasimetimo, patyčių problemos
ignoravimo. Šiuo atveju labai svarbus aktyvus suaugusiųjų vaidmuo: jeigu
pasikeičia vaiko elgesys, krenta jo mokymosi rezultatai, vaikas pradeda
nebenorėti eiti į mokyklą – svarbu kalbėtis su vaiku ir klausti, ar jis
nepatiria patyčių. Šitas bendravimas bei domėjimasis vaiku padės jam
atsiverti ir plačiau papasakoti apie jį slegiančius jausmus.   4 proc. dalyvių laikosi nuostatos, kad
vaikas turėtų apsiginti pats ar kreiptis pagalbos į bendraamžius. Dar 6
proc. respondentų siūlo apskritai nekreipti dėmesio į patyčias. Vaikui,
kuris susiduria su patyčiomis, labai svarbu kreiptis į tėvus bei ugdymo
įstaigos darbuotojus, nes patyčių problemos sprendime yra būtinas
suaugusiųjų įsitraukimas. 9 proc. tyrimo dalyvių mano, kad tai vertingas
patyrimas, padėsiantis vaikui išmokti pakovoti už save. 8 proc.
patyčias sieja su natūraliu vaikų raidos etapu. 6 proc. – su vaikiškais
pajuokavimais ir pažaidimais. Dauguma tyrimo dalyvių (74 proc.)
patyčias tarp vaikų priskiria agresyviam elgesiui, į kurį būtinai turi
reaguoti suaugusieji. 9 proc. mano, kad tai vertingas patyrimas,
padėsiantis vaikui išmokti pakovoti už save. 8 proc. patyčias sieja su
natūraliu vaikų raidos etapu. 6 proc. – su vaikiškais pajuokavimais ir
pažaidimais. Patyčios neturi teigiamų pasekmių:
patyčias patyrusiems vaikams gali atsirasti emocinių, elgesio ir kitokių
sutrikimų, krenta jų savivertė. Patyčios nėra vertingas patyrimas:
vaikas gali išgyventi depresinius jausmus, jaustis menkesnis už kitus,
kartais – net pagalvoti apie savižudybę. Suaugusieji turi atkreipti
dėmesį į vaiko elgesio bei emocinius pokyčius, nepalikti jo vieno
„kovoti” su šia problema. Patyčios – sistemingai pasikartojantis kitą
skaudinantis elgesys, siekiant vaiką įskaudinti sąmoningai. Tai
planuotas sistemingas elgesys, kuris neturi būti toleruojamas ar
traktuojamas kaip raidos etapas, būtinas vaiko augimui, tobulėjimui. 2014-03-26
  Visuomenės nuomonės ir rinkos
tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ vasario 21–28 dienomis atlikto tyrimą
siekiant išsiaiškinti suaugusiųjų nuomonę apie patyčias jaunimo tarpe.
Tyrimo metu buvo apklausti 1002 respondentai.  Atlikto tyrimo išvados rodo, kad
patyčios tarp vaikų – problema, kur suaugusiųjų indėlis yra svarbus ir
reikšmingas: 86 proc. respondentų laikosi nuomonės, kad tai nėra vien
tik vaikų reikalas ir suaugusieji turėtų įsikišti. Priešingos nuomonės
laikosi 9 proc. respondentų. Suaugusieji supranta, kad patyčių
situacijoje vaikas neturėtų būti paliktas vienas, šiuo atveju jam
reikalinga suaugusiųjų – tėvų, mokytojų, auklėtojų, soc. pedagogų bei
mokyklos psichologų – pagalba patyčių situacijose.   81 proc. tyrimo dalyvių mano, kad
mokykloje patyčias patiriantis vaikas turėtų papasakoti apie tai
suaugusiems. Vaikas dažnai gali bijoti papasakoti apie patyčias dėl
įvairių priežasčių – gėdos, grasinimų, pasimetimo, patyčių problemos
ignoravimo. Šiuo atveju labai svarbus aktyvus suaugusiųjų vaidmuo: jeigu
pasikeičia vaiko elgesys, krenta jo mokymosi rezultatai, vaikas pradeda
nebenorėti eiti į mokyklą – svarbu kalbėtis su vaiku ir klausti, ar jis
nepatiria patyčių. Šitas bendravimas bei domėjimasis vaiku padės jam
atsiverti ir plačiau papasakoti apie jį slegiančius jausmus.   4 proc. dalyvių laikosi nuostatos, kad
vaikas turėtų apsiginti pats ar kreiptis pagalbos į bendraamžius. Dar 6
proc. respondentų siūlo apskritai nekreipti dėmesio į patyčias. Vaikui,
kuris susiduria su patyčiomis, labai svarbu kreiptis į tėvus bei ugdymo
įstaigos darbuotojus, nes patyčių problemos sprendime yra būtinas
suaugusiųjų įsitraukimas. 9 proc. tyrimo dalyvių mano, kad tai vertingas
patyrimas, padėsiantis vaikui išmokti pakovoti už save. 8 proc.
patyčias sieja su natūraliu vaikų raidos etapu. 6 proc. – su vaikiškais
pajuokavimais ir pažaidimais. Dauguma tyrimo dalyvių (74 proc.)
patyčias tarp vaikų priskiria agresyviam elgesiui, į kurį būtinai turi
reaguoti suaugusieji. 9 proc. mano, kad tai vertingas patyrimas,
padėsiantis vaikui išmokti pakovoti už save. 8 proc. patyčias sieja su
natūraliu vaikų raidos etapu. 6 proc. – su vaikiškais pajuokavimais ir
pažaidimais. Patyčios neturi teigiamų pasekmių:
patyčias patyrusiems vaikams gali atsirasti emocinių, elgesio ir kitokių
sutrikimų, krenta jų savivertė. Patyčios nėra vertingas patyrimas:
vaikas gali išgyventi depresinius jausmus, jaustis menkesnis už kitus,
kartais – net pagalvoti apie savižudybę. Suaugusieji turi atkreipti
dėmesį į vaiko elgesio bei emocinius pokyčius, nepalikti jo vieno
„kovoti” su šia problema. Patyčios – sistemingai pasikartojantis kitą
skaudinantis elgesys, siekiant vaiką įskaudinti sąmoningai. Tai
planuotas sistemingas elgesys, kuris neturi būti toleruojamas ar
traktuojamas kaip raidos etapas, būtinas vaiko augimui, tobulėjimui.