Kiek vaikams leisti žaisti kompiuteriu ir kokie ženklai signalizuoja, kad ekranams skiriama per daug laiko

2022.02.22

 

Kas antras suaugęs mano, kad vaikai laisvalaikiu labiausiai mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus. Ugdymo specialistai atkreipia dėmesį, kad vaikai dažnai prie ekranų laiką leidžia dar ir todėl, jog tiesiog nežino, ką daugiau galėtų veikti. Praktika rodo, kad stokodami bendravimo realybėje, vaikai kaip pakaitalą renkasi kompiuterinius žaidimus.

 

„Spinter“ atliktos mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ inicijuotos apklausos „Ką laisvalaikiu labiausiai mėgsta veikti pradinukai?“ duomenys (tyrime dalyvavo 1012 šalies gyventojų, kurių amžius svyravo nuo 18 iki 75 metų) rodo, kad 47,5 proc. suagusiujųjų mano, jog vaikams labiausiai patinka žaisti žaidimus telefone, kompiuteryje ar planšetėje; 3,1 proc. – skaityti knygas; 22,8 proc. – bendrauti su draugais; 12,5 proc. – bendrauti su tėvais ir šeima; 11,7 proc. – žaisti kieme.

 

Lina Sergejevienė, mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ pagrindinio ugdymo vadovė, mokyklos išplatintame pranešime žiniasklaidai nesistebi, kad vaikai mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus, tačiau atkreipia dėmesį ir į kitą medalio pusę – vaikai laiką leidžia prie ekranų, nes tiesiog nemoka kitaip leisti laisvalaikio.

 

Jei tėvai nežino, ką veikti kartu su vaikais, nemoka su jais būti ir tiesiog įduoda į rankas telefonus, planšetes, kompiuterius, tai aišku, kad vaikai su jais ir žais. Juk nieko kito su šia įranga jie veikti nemoka. Lyginant su vyresniąja karta, vaikai technologijų nebijo, bet jei suaugusieji nemoko, kaip naudotis kompiuteriu, vaikai geba tik žaisti.

 

„Vaikai labiau mėgsta bendrauti, nei žaisti kompiuterinius žaidimus. O tie, kurie bendravimo stokoja tikrovėje, jo fantazuodami ieško virtualiame pasaulyje. Beje, geriausi žaidimai vaikams yra tie, kuriuose jie kartu su kitais kažką veikia. Tai lyg sintetinis bendravimo pakaitalas“, – paaiškina L. Sergejevienė.

 

Priklausomai nuo vaiko amžiaus, kompiuterinių žaidimų pobūdžio ir tėvų požiūrio, kasdienis laikas prie ekranų gali varijuoti.

 

Skaičiuojama, kad mokyklinio amžiaus vaikas prie išmaniųjų įrenginių turėtų praleisti ne daugiau nei 1–2 val. per dieną. Pradinių klasių moksleiviai laisvalaikiui prie kompiuterių kasdien galėtų skirti apie 1 val., o vyresni mokiniai – iki 2 val. Svarbu atsiminti, kad kompiuteriniai žaidimai įskaičiuojami į bendrą kasdienį ekranų laiką.

 

L. Sergejevienė akcentuoja, kad kuo vaikai mažesni, tuo labiau kompiuteriniai žaidimai kenkia jų smegenų raidai. Manoma, jog ilgalaikis elektroninių priemonių naudojimas vaikystėje gali būti susijęs su vaikų psichikos sutrikimais. Taigi ikimokyklinio amžiaus vaikams kompiuteriniai žaidimai nerekomenduojami, o pradinukams reiktų kruopščiai parinkti kompiuterinius žaidimus ir griežtai riboti jų žaidimo laiką.

 

„Atrodytų, kad kompiuteriniai žaidimai padeda vaikams gerinti emocinę savijautą, nes jie tarsi sudaro galimybę rasti tokį pasaulį, kuriame vaikai gali išlieti savo nepasitenkinimą tikrove, pyktį, nusivylimą, neišsipildžiusias svajones. Vaikas jaučiasi visagaliu valdovu, o daromos klaidos nesukelia praradimo jausmo, nes jis žino, kad tai tik žaidimas, ir viską galima pradėti iš naujo, paspaudus stebuklingą kompiuterio mygtuką. Tai žalingai veikia vaiko psichoemocinę būseną bei realaus pasaulio savivoką“, – pabrėžia pagrindinio ugdymo vadovė.

 

L. Sergejevienė atkreipia dėmesį, kad kompiuteriniai žaidimai gali būti ne tik žala, bet ir nauda. Pastebėta, kad kai kuriuos vaikus kompiuteriniai žaidimai veikia teigiamai, suteikia pasitikėjimo savimi, jie greičiau orientuojasi situacijoje ar erdvėje, mokosi logiškai mąstyti, geba planuoti, greičiau pateikia skirtingus problemos sprendimo būdus, yra savarankiškesni, lengviau bendrauja su bendraamžiais, labiau kontroliuoja savo emocijas, mėgsta lyderiauti, įgyja geresnes anglų kalbos žinias.

 

„Kalbant apie vaikus ir kompiuterinius žaidimus, itin svarbus suaugusiojo vaidmuo, kuris stebi ir kontroliuoja šį procesą. Vaikams reikėtų pasiūlyti socialinius, nesmurtinius ir edukuojančius žaidimus. Svarbu pabrėžti, kad žaidimams skiriamas laikas būtų adekvatus ir neišstumtų realaus pasaulio potyrių iš vaiko gyvenimo“, – kalba L. Sergejevienė.

 

Pagrindinio ugdymo vadovė skatina tėvus stebėti vaikus ir atkreipti dėmesį į ženklus, rodančius, jog atžala per daug laiko skiria kompiuteriniams žaidimams.

 

– Vaikas pradeda nekontroliuoti situacijos: viršija žaidimams skiriamą laiką, žaidžia intensyviau reikšdamas stiprias emocijas, žaidžia dažniau, nei buvo sutarta, bando žaisti pasislėpęs, t. y. žaidimas tampa svarbiausia gyvenimo dalimi.

– Vaikas po žaidimo būna prastos nuotaikos, apatiškas, niekas jo nedomina. Jis apie nieką realybėje nesvajoja, o gyvena tik kompiuterinių fantazijų šalyje.

– Vaikas jaučiasi išsekęs, pavargęs, mieguistas.

– Vaikas geba puikiai orientuotis virtualioje erdvėje, tačiau atsidūręs tikrovėje neretai sutrinka.

– Vaikas tapo paviršutiniškas, išsiblaškęs, nervingas. Jam sunku susikaupti, koncentruoti dėmesį

– Vaikas tapo uždaresnis, atsiskyręs, sunkiai bendrauja su bendraamžiais ir suaugusiaisiais,

– Atsiranda primityvus polinkis į smurtą, agresiją. Vaikas nesuvokia tokio elgesio padarinių.

 

Šaltinis: lrt.lt


Kiek vaikams leisti žaisti kompiuteriu ir kokie ženklai signalizuoja, kad ekranams skiriama per daug laiko

2022.02.22

 

Kas antras suaugęs mano, kad vaikai laisvalaikiu labiausiai mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus. Ugdymo specialistai atkreipia dėmesį, kad vaikai dažnai prie ekranų laiką leidžia dar ir todėl, jog tiesiog nežino, ką daugiau galėtų veikti. Praktika rodo, kad stokodami bendravimo realybėje, vaikai kaip pakaitalą renkasi kompiuterinius žaidimus.

 

„Spinter“ atliktos mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ inicijuotos apklausos „Ką laisvalaikiu labiausiai mėgsta veikti pradinukai?“ duomenys (tyrime dalyvavo 1012 šalies gyventojų, kurių amžius svyravo nuo 18 iki 75 metų) rodo, kad 47,5 proc. suagusiujųjų mano, jog vaikams labiausiai patinka žaisti žaidimus telefone, kompiuteryje ar planšetėje; 3,1 proc. – skaityti knygas; 22,8 proc. – bendrauti su draugais; 12,5 proc. – bendrauti su tėvais ir šeima; 11,7 proc. – žaisti kieme.

 

Lina Sergejevienė, mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ pagrindinio ugdymo vadovė, mokyklos išplatintame pranešime žiniasklaidai nesistebi, kad vaikai mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus, tačiau atkreipia dėmesį ir į kitą medalio pusę – vaikai laiką leidžia prie ekranų, nes tiesiog nemoka kitaip leisti laisvalaikio.

 

Jei tėvai nežino, ką veikti kartu su vaikais, nemoka su jais būti ir tiesiog įduoda į rankas telefonus, planšetes, kompiuterius, tai aišku, kad vaikai su jais ir žais. Juk nieko kito su šia įranga jie veikti nemoka. Lyginant su vyresniąja karta, vaikai technologijų nebijo, bet jei suaugusieji nemoko, kaip naudotis kompiuteriu, vaikai geba tik žaisti.

 

„Vaikai labiau mėgsta bendrauti, nei žaisti kompiuterinius žaidimus. O tie, kurie bendravimo stokoja tikrovėje, jo fantazuodami ieško virtualiame pasaulyje. Beje, geriausi žaidimai vaikams yra tie, kuriuose jie kartu su kitais kažką veikia. Tai lyg sintetinis bendravimo pakaitalas“, – paaiškina L. Sergejevienė.

 

Priklausomai nuo vaiko amžiaus, kompiuterinių žaidimų pobūdžio ir tėvų požiūrio, kasdienis laikas prie ekranų gali varijuoti.

 

Skaičiuojama, kad mokyklinio amžiaus vaikas prie išmaniųjų įrenginių turėtų praleisti ne daugiau nei 1–2 val. per dieną. Pradinių klasių moksleiviai laisvalaikiui prie kompiuterių kasdien galėtų skirti apie 1 val., o vyresni mokiniai – iki 2 val. Svarbu atsiminti, kad kompiuteriniai žaidimai įskaičiuojami į bendrą kasdienį ekranų laiką.

 

L. Sergejevienė akcentuoja, kad kuo vaikai mažesni, tuo labiau kompiuteriniai žaidimai kenkia jų smegenų raidai. Manoma, jog ilgalaikis elektroninių priemonių naudojimas vaikystėje gali būti susijęs su vaikų psichikos sutrikimais. Taigi ikimokyklinio amžiaus vaikams kompiuteriniai žaidimai nerekomenduojami, o pradinukams reiktų kruopščiai parinkti kompiuterinius žaidimus ir griežtai riboti jų žaidimo laiką.

 

„Atrodytų, kad kompiuteriniai žaidimai padeda vaikams gerinti emocinę savijautą, nes jie tarsi sudaro galimybę rasti tokį pasaulį, kuriame vaikai gali išlieti savo nepasitenkinimą tikrove, pyktį, nusivylimą, neišsipildžiusias svajones. Vaikas jaučiasi visagaliu valdovu, o daromos klaidos nesukelia praradimo jausmo, nes jis žino, kad tai tik žaidimas, ir viską galima pradėti iš naujo, paspaudus stebuklingą kompiuterio mygtuką. Tai žalingai veikia vaiko psichoemocinę būseną bei realaus pasaulio savivoką“, – pabrėžia pagrindinio ugdymo vadovė.

 

L. Sergejevienė atkreipia dėmesį, kad kompiuteriniai žaidimai gali būti ne tik žala, bet ir nauda. Pastebėta, kad kai kuriuos vaikus kompiuteriniai žaidimai veikia teigiamai, suteikia pasitikėjimo savimi, jie greičiau orientuojasi situacijoje ar erdvėje, mokosi logiškai mąstyti, geba planuoti, greičiau pateikia skirtingus problemos sprendimo būdus, yra savarankiškesni, lengviau bendrauja su bendraamžiais, labiau kontroliuoja savo emocijas, mėgsta lyderiauti, įgyja geresnes anglų kalbos žinias.

 

„Kalbant apie vaikus ir kompiuterinius žaidimus, itin svarbus suaugusiojo vaidmuo, kuris stebi ir kontroliuoja šį procesą. Vaikams reikėtų pasiūlyti socialinius, nesmurtinius ir edukuojančius žaidimus. Svarbu pabrėžti, kad žaidimams skiriamas laikas būtų adekvatus ir neišstumtų realaus pasaulio potyrių iš vaiko gyvenimo“, – kalba L. Sergejevienė.

 

Pagrindinio ugdymo vadovė skatina tėvus stebėti vaikus ir atkreipti dėmesį į ženklus, rodančius, jog atžala per daug laiko skiria kompiuteriniams žaidimams.

 

– Vaikas pradeda nekontroliuoti situacijos: viršija žaidimams skiriamą laiką, žaidžia intensyviau reikšdamas stiprias emocijas, žaidžia dažniau, nei buvo sutarta, bando žaisti pasislėpęs, t. y. žaidimas tampa svarbiausia gyvenimo dalimi.

– Vaikas po žaidimo būna prastos nuotaikos, apatiškas, niekas jo nedomina. Jis apie nieką realybėje nesvajoja, o gyvena tik kompiuterinių fantazijų šalyje.

– Vaikas jaučiasi išsekęs, pavargęs, mieguistas.

– Vaikas geba puikiai orientuotis virtualioje erdvėje, tačiau atsidūręs tikrovėje neretai sutrinka.

– Vaikas tapo paviršutiniškas, išsiblaškęs, nervingas. Jam sunku susikaupti, koncentruoti dėmesį

– Vaikas tapo uždaresnis, atsiskyręs, sunkiai bendrauja su bendraamžiais ir suaugusiaisiais,

– Atsiranda primityvus polinkis į smurtą, agresiją. Vaikas nesuvokia tokio elgesio padarinių.

 

Šaltinis: lrt.lt


Mūsų interneto svetainėje yra naudojami slapukai. Slapukai padeda užtikrinti tinkamą tinklapio veikimą bei jo tobulinimą, todėl būtinieji slapukai (techniniai, funkciniai bei analitiniai) yra įdiegiami automatiškai. Paspaudę „sutinku“ Jūs sutinkate su tikslinių slapukų įdiegimu ir naudojimu. Daugiau informacijos - slapukų politikoje. SUTINKU