2022.01.14
\n<\/b> \u00a0 Paskutiniai keleri metai nepagail\u0117jo i\u0161bandym\u0173. I\u0161 prad\u017ei\u0173 stipriai sukr\u0117t\u0117 staigiai po pasaul\u012f i\u0161plitusi pandemija, o i\u0161 karto po jos lauk\u0117 dar vienas sm\u016bgis \u2013 visai Lietuvos pa\u0161on\u0117je, Ukrainoje, Rusijos prad\u0117tas karas.<\/p>\n
Lietuvos karo akademijos psicholog\u0117 Rosita Kanapeckait\u0117 sako, kad d\u0117l \u0161i\u0173 \u012fvyki\u0173 vienaip ar kitaip \u017eem\u0117 i\u0161 po koj\u0173 pajud\u0117jo visiems ir tai neapsieis be pasekmi\u0173. Tiesa, sutinka ji, kol mes matome tik ledkalnio vir\u0161\u016bn\u0119, nes \u017emon\u0117s vis dar patiria stres\u0105 ir kitus sud\u0117tingus i\u0161gyvenimus.<\/p>\n
Apie tai, kokie buvo 2022-ieji ir ar normalu, kad pripratome net prie karo, su R. Kanapeckaite kalb\u0117jome laidoje \u201eNormal\u016bs Neurotikai\u201c. \u00a0 \u2013 Jeigu kalb\u0117tume apie lietuvi\u0173 emocin\u0119 sveikat\u0105, kiek ry\u0161kus pokytis \u012fvyko per pra\u0117jusius metus? \u00a0 \u2013 Pasibaigus antram karantinui \u012f m\u016bs\u0173 duris labai greitai pasibeld\u0117 karas. Tarp t\u0173 dviej\u0173 globali\u0173 rei\u0161kini\u0173 n\u0117ra ai\u0161kios takoskyros. Negal\u0117\u010diau pasakyti, kad psichin\u0117 sveikata yra tokiam labai ry\u0161kiam pablog\u0117jime, bet galb\u016bt per tuos metus ir karo kontekste mes \u012fgavome didesn\u012f psichologin\u012f atsparum\u0105. Tai n\u0117ra vien tik blogi dalykai, nes mes adaptavom\u0117s ir i\u0161mokome tvarkytis, kai tam tikrais gyvenimo etapais apskritai gal\u0117jome planuoti tik savait\u0119 \u012f priek\u012f. \u00a0 Jeigu seniau tur\u0117davome l\u016bkes\u010di\u0173, kad tikrai toki\u0105 dien\u0105 \u012fvyks ka\u017ekoks suplanuotas renginys, tai po \u0161it\u0173 keleri\u0173 met\u0173 mes labai gerai suprantam, kad mes planuojam, bet gali b\u016bti visaip. \u00a0 \u2013 Kaip sako, mes planuojam, Dievas juokiasi. \u00a0 \u2013 Taip. Gali b\u016bti, kad \u0161itoj situacijoj, kurioje mes atsiradome, yra ir tam tikr\u0173 ger\u0173 dalyk\u0173. Nors besiskund\u017eian\u010di\u0173 \u017emoni\u0173 tiek emocine b\u016bsena, tiek sveikata yra taip pat pakankamai daug.<\/p>\n
A\u0161 labai m\u0117gstu necukruoti dalyk\u0173. Realyb\u0117 yra tokia, kad \u0161iandien dar yra \u017emoni\u0173, kurie tikisi, kad mes gr\u012f\u0161ime \u012f tuos metus iki 2019-\u0173j\u0173, ir taip ramiai, stabiliai, ir pakankamai gerai, kaip dabar paai\u0161k\u0117jo, gyvensime. Tai gali b\u016bti, kad taip ir nenutiks.<\/p>\n
\u2013 Ruden\u012f visipsichologai.lt u\u017esakymu atlikta \u201eSpinter tyrimai\u201c apklausa parod\u0117, kad d\u0117l karo Ukrainoje padid\u0117jusi\u0105 \u012ftamp\u0105, nerim\u0105, stres\u0105 jau\u010dia 80 proc. lietuvi\u0173. Kaip vertinate tuos skai\u010dius? \u00a0 \u2013 Karas yra labai arti, 10-11 valand\u0173 kelio nuo m\u016bs\u0173, ir mes nuo pat tos karo prad\u017eios gyvenome su tokia ne\u017einomybe, kiek tai t\u0119sis, kiek tai u\u017etruks, kokios bus pasekm\u0117s ir kaip mes patys tame laviruosime. Karas yra pati \u017eiauriausia realyb\u0117s forma. Jeigu imtume Antrojo pasaulinio karo tyrimus, tai netgi aktyviuose kovos veiksmuose nedalyvaujantys \u017emon\u0117s patiria tam tikras pasekmes: nerim\u0105, ne\u017einomyb\u0119, taip pat baim\u0119 b\u016bti su\u017ealotiems, mirti ar pana\u0161iai. Tik skirtumas tarp Antrojo pasaulinio karo ir dabar yra informacijos mastas, kuri\u0105 mes gauname. \u00a0 Kai kurie \u017emon\u0117s nuolatos kab\u0117jo naujien\u0173 srautuose ar tam tikruose kanaluose. Toks neigiam\u0173 i\u0161gyvenim\u0173 sustiprinimas ir tarsi \u017eem\u0117s i\u0161 po koj\u0173 pajud\u0117jimas vis tiek vienokia ar kitokia forma \u012fvyko. Man atrodo, kad b\u016bt\u0173 keista, jei visuomen\u0117 nepatirt\u0173 t\u0173 emocij\u0173.<\/p>\n
\u2013 Tas pats tyrimas rodo, kad labiausiai ir jautriausiai \u012f kar\u0105 reaguoja jauniausi \u017emon\u0117s<\/p>\n
\u2013 18-25-eri\u0173. Koks j\u016bs\u0173 paai\u0161kinimas kod\u0117l?<\/p>\n
\u2013 Tai yra grup\u0117 \u017emoni\u0173, kurie gali b\u016bti pa\u0161aukti tiek apskritai tarnauti, tiek ir kariauti. Jeigu \u017ei\u016br\u0117tume \u0161iek tiek giliau, tai \u0161ita grup\u0117 \u0161iandien apskritai sprend\u017eia, k\u0105 jie nori veikti gyvenime, kur studijuoti, kur nori daryti karjer\u0105<\/p>\n
\u2013 ar Lietuvoje, ar u\u017esienyje, kokioje srityje ir pana\u0161iai. Jau ir kovidas parod\u0117<\/p>\n
\u2013 ne viskas vyksta taip, kaip tu suplanuoji, yra daug veiksni\u0173, kurie veikia i\u0161 aplinkos. Tai, man atrodo, \u010dia gal\u0117t\u0173 b\u016bti tokie du aspektai.<\/p>\n
\u2013 Nat\u016bralu, kad prasid\u0117jus karui visiems mums buvo \u0161okas, ta\u010diau dabar ir tos pa\u010dios param\u0105 renkan\u010dios organizacijos mato, kad \u017emoni\u0173 \u012fsitraukimas yra ma\u017eesnis. Ar normalu, kad pripratome net prie karo?<\/p>\n
\u2013 Normalu, kad mes adaptavom\u0117s gyventi karo kontekste. Mes negalim nuolatos patirti labai sunki\u0173 emocij\u0173, kurios nesibaigia. \u010cia kaip ir geros emocijos, taip ir blogos emocijos. J\u0173 intensyvumas su laiku suma\u017e\u0117ja. Tik kai problema tokio masto, tai trunka ilgiau, turb\u016bt yra ir toki\u0173 apie tai galvojimo, \u012fsitraukimo atkry\u010di\u0173. D\u0117l to ir sakau, kad mes prie karo nepripratome, bet i\u0161mokome gyventi karo kontekste.<\/p>\n
<\/p>\n
\u2013 Mes b\u016bdami \u0161alia karo, bet ne kare, nekariaudami patyr\u0117me dideles traumas. Kokia tuomet yra b\u016bsena kare esan\u010di\u0173 \u017emoni\u0173 ir ar apskritai \u012fmanoma atsigauti po toki\u0173 sukr\u0117tim\u0173?<\/p>\n
\u2013 Pamir\u0161ti tai ne\u012fmanoma. Tos traumos patiriamos iki \u0161iol, bet yra b\u016bd\u0173 su jomis ir visais potrauminiais rei\u0161kiniais tvarkytis. I\u0161 specialisto pozicijos a\u0161 dar nelabai suvokiu, kaip patys ukrainie\u010diai tvarkysis su tokio masto situacija ir tokiu kiekiu \u017emoni\u0173, bet ka\u017ekaip tvarkysis. \u00a0 Karas vis dar vyksta, \u017emon\u0117s ten vis tiek gyvena, adaptuojasi gyventi galb\u016bt su ma\u017eiau dalyk\u0173, ma\u017eiau interakcij\u0173, be prabangos preki\u0173, bet tai neesminis momentas. Esminis momentas susij\u0119s su prasme<\/p>\n
\u2013 k\u0105 tu gali kiekvien\u0105 dien\u0105 padaryti, kad tau ta diena b\u016bt\u0173 prasminga ir kad tu b\u016btum ka\u017ekaip patenkintas, kiek tu veiki savo \u0161alies, savo valstyb\u0117s labui. \u00a0 N\u0117ra vieno recepto, kaip tvarkytis. Kita vertus, tos traumos mus tam tikr\u0173 dalyk\u0173 ir i\u0161moko, ir paaugina tam tikra prasme. A\u0161 nemanau, kad visi jau \u010dia bus traumuoti ir tas gyvenimas ka\u017ekaip nusiva\u017eiuos.<\/p>\n
<\/p>\n
\u2013 Kiek tautai gali reik\u0117ti laiko atsigauti po toki\u0173 \u012fvyki\u0173?<\/p>\n
\u2013 \u017dinot, apie Antr\u0105j\u012f pasaulin\u012f kar\u0105 ir pasekmes mes kalbame iki \u0161iol. Mes nieko negalim padaryti, kad tai sustot\u0173. Karas vis dar vyksta ir traumuojanti patirtis vyksta toliau. Tikrai nesu tiek kompetentinga, kad pasaky\u010diau, kiek met\u0173 tai u\u017etruks arba kiek kart\u0173 tur\u0117s pragyventi, kad jie to poveikio nepatirt\u0173.<\/p>\n
<\/p>\n
\u2013 Karo kontekste labai svarbi saugumo jausmo tema. Ar \u012fmanoma skyles savo saugume u\u017ekam\u0161yti ir k\u0105 d\u0117l to galime kiekvienas padaryti? Nes saugumo jausm\u0105, t\u0105 pamat\u0105 po kojomis, sudrebino ir mums, lietuviams.<\/p>\n
\u2013 Galime mokytis neapibr\u0117\u017etumo toleravimo. Jo mokytis sunku, bet galima eiti \u012f ka\u017ekokias patirtis ir pa\u017ei\u016br\u0117ti, kaip reaguoji ir kaip gal\u0117tum reaguoti. Apskritai reik\u0117t\u0173 neneigti emocij\u0173, pripa\u017einti, kad a\u0161 jau\u010diuosi nesaugiai. Tai pirmas dalykas pripa\u017einti, kad a\u0161 t\u0105 patiriu ir man sunku, o kitas dalykas tai ie\u0161koti t\u0173 alternatyv\u0173, kaip tokiam netobulam ir su viskuo pasaulyje b\u016bt\u0173 galima pakankamai gerai funkcionuoti. \u00a0 Svarbu nesiekti tobulumo, kad b\u016bt\u0173 kaip iki karo, (suprasti \u2013 \u201eDelfi\u201c), kad ir karo kontekste mes kiekvien\u0105 dien\u0105 galime patirti ka\u017ekoki\u0173 ger\u0173 dalyk\u0173 ir patiriame. Bet kadangi m\u016bs\u0173 smegenys taip saugosi, kad jeigu a\u0161 panerimausiu ir pabijosiu, tai galb\u016bt man\u0119s tai nei\u0161tiks. Arba kai i\u0161tiks, b\u016bsiu tam pasiruo\u0161\u0119s. I\u0161 tikr\u0173j\u0173 \u2013 ne visada. Ir jeigu tu ka\u017ekaip t\u0105 dien\u0105 pragyvenai ir tur\u0117jai prasm\u0119, pavyzd\u017eiui, tau pavyko bent pus\u0117 dienos plano padaryti, tai jau yra gerai. Mes to pasid\u017eiaugimo da\u017enai neturime. Tobulumo siekimas ir tik\u0117jimas, kad viskas bus gerai… bus visaip.<\/p>\n
\u2013 A\u0161 atsimenu bent jau karo prad\u017eioje \u017emon\u0117ms i\u0161 tikr\u0173j\u0173 tapo ai\u0161k\u016bs tokie gyvenimo prioritetai \u2013 kas svarbu, kas nesvarbu. Tas foninis triuk\u0161mas, dirgikliai liko ka\u017ekur u\u017e nugaros. Kaip i\u0161laikyti t\u0105, k\u0105 i\u0161mokome? \u00a0 \u2013 Tam tikra prasme \u017emon\u0117s, kurie per\u017ei\u016br\u0117jo savo vertybes ir perskirst\u0117 savo prioritetus, tai taip jau ir funkcionuos, ir neb\u016btinai vos tik karas pasibaigs v\u0117l gr\u012f\u0161 prie savo ka\u017ekoki\u0173 sen\u0173 \u012fpro\u010di\u0173. Manau, kad tie, kurie gyveno karo kontekste ir visa tai patyr\u0117, labiau vertins tai, k\u0105 turi, ir to ka\u017ekaip i\u0161mesti ar pamir\u0161ti nepavyks. Kaip ir traum\u0173, taip ir t\u0173 ger\u0173 dalyk\u0173. \u2013 A\u010di\u016b u\u017e pokalb\u012f.<\/p>\n
\u0160altinis: delfi.lt<\/p>","protected":false},"excerpt":{"rendered":"
Paskutiniai keleri metai nepagail\u0117jo i\u0161bandym\u0173.<\/p>","protected":false},"author":3,"featured_media":0,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"footnotes":""},"categories":[13],"tags":[],"class_list":["post-5566","post","type-post","status-publish","format-standard","hentry","category-be-kategorijos-lt"],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/spinter.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/5566","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/spinter.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/spinter.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/spinter.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/users\/3"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/spinter.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=5566"}],"version-history":[{"count":0,"href":"https:\/\/spinter.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/5566\/revisions"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/spinter.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=5566"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/spinter.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=5566"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/spinter.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=5566"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}