Pasiūlė, kaip susigrąžinti lietuvių Lenkijoje
paliekamus milijonus

 

2017-08-16

 

 

Šį pavasarį Lenkijos centrinis statistikos biuras paskelbė, kad lietuviai apsipirkdami pas kaimynus išleido 330 mln. Eur. Prekybininkai aiškina, kad tai – labai didelė problema. Vis dėlto DELFI užsakymu atlikta „Spinter tyrimų“ apklausa rodo, kad kaimyninėse šalyse pigesnių prekių nuolat ieško 7 iš 100 lietuvių, o ekspertų teigimu, šis reiškinys Europoje tikrai nėra unikalus ir jo dramatizuoti nereikėtų.

 

2017 m. birželio 19 – 26 dienomis atliktoje apklausoje dalyvavo 1012 respondentų iš visos Lietuvos. Iš apklaustųjų nuolat ir reguliariai važiuojantys apsipirkti į užsienį teigė 6,9 proc., dar 12,9 proc. lietuvių sakė kaimyninėse šalyse pigesnių prekių ieškantys retai, o dar 11,6 proc. tai daro tik esant progai.

Turbūt retą nustebins, kad pagrindinė pigesnių prekių paieškos kryptis tarp respondentų buvo nurodyta Lenkija, čia pigesnių prekių ieško 87,5 proc. lietuvių, o dažniausiai tai būna maisto produktai.


Problema – išpūsta?

 

Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio teigimu, lietuviai ieškantys pigesnių prekių užsienyje iš tiesų yra ne reali problema, o labiau emocinė, ji tiesiog dramatizuojama ir hiperbolizuojama. Jis priduria, kad ir 330 mln. Eur lietuvių paliktų Lenkijoje sudaro mažiau nei 3 proc. visos Lietuvos mažmeninės prekybos.

 

„Tai nėra Europoje unikalus reiškinys – neretai netoli pasienio gyvenantys asmenys pasinaudoja kainų skirtumu ir apsiperka kaimyninėje šalyje. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad kas ketvirtas šveicaras nuolat perka kaimyninėse valstybėse, o jų pirkiniai sudaro 9 milijardus eurų per metus, arba daugiau nei 5 proc. visos Šveicarijos mažmeninės prekybos.

 

Apskritai, tai, kad gyventojai gali vykti apsipirkti ir tai daro, nėra labai neigiamas reiškinys – galintys ir norintys tam skirti laiko sutaupo, o tuo pačiu metu atsiranda papildoma konkurencija vietiniams prekybos tinklams ir dėl to gali padidėti spaudimas mažinti antkainius“, – sako N. Mačiulis.

 

Banko „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas akcentuoja, kas pasaulyje nuolat vyksta tiek prekių, tiek pirkėjų migracija, į kitas šalis važiuoja tiek šveicarai, tiek skandinavai, todėl mes tikrai nesame išskirtiniai.

 

„Svarbu, kad tai nepasiektų tikrai kritinio masto, o žvelgiant į statistiką, kad reguliariai vyksta 7 proc. gyventojų, ir vyksta gana retai, tik 12,3 proc. gyventojų vyksta kartą per mėnesį arba dažniau, o didžioji dalis, 46,9 proc. vyksta 1 – 2 kartus per pusmetį. Tai yra kaip kai kurių gyventojų atostogų grafikas. Tokiu atveju galime sakyti: neleiskime lietuviams atostogauti. Juk skrisdami į Turkiją ar Graikiją pinigų išleidžia daugiau.

 

Būčiau linkęs žiūrėti į bendresnį paveikslą ir neužsidaryti savo smėlio dėžėje. Į Lenkiją apsipirkti važiuoja žmonės iš visų aplinkinių valstybių. Tai tas apsipirkimas labiau Lenkijos nuopelnas, o ne kažkokios mūsų nuodėmės. Mes nesame išskirtiniai, čekai, slovakai, tie patys vokiečiai, pas kuriuos apsipirkinėja Vakarų Europos žmonės, jie važiuoja į Lenkiją“, – sako Ž. Mauricas.

 

Ekonomistas priduria, kad Lietuvoje mažmeninės prekybos sektorius 2016 m. augo 7 proc., šiemet augimas taip pat greičiausiai bus didesnis nei šis sektorius praranda dėl apsipirkimo Lenkijoje.

Su tokiu požiūriu kategoriškai nesutinka Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas.

 

„Tai, kad beveik 7 proc. visų žmonių Lietuvoje reguliariai apsiperka užsienyje, be abejo, yra problema ir ji yra didelė. Tokiai mažai rinkai kaip Lietuva ir kelių procentų mažmeninės prekybos svyravimai į vieną ar kitą pusę yra ženklūs skaičiai. Kiekvienais metais mes labai džiaugiamės, jei mažmeninė prekyba auga 3 – 4 proc., galite įsivaizduoti, ką reiškia 7 proc. gyventojų iš tokios nedidelės rinkos apsiperkantys ne Lietuvoje.

 

Tai yra didelės sumos Lietuvos prekybininkams. Jei tikėtume kolegų iš Lenkijos vertinimais, 330 mln. Eur yra maždaug dviejų didelių prekybos tinklų metinės apyvartos. Tai daugmaž 1500 mažų parduotuvių metinės apyvartos“, – sako L. Vilimas.

 

Apklausoje dažniau apsiperkantys užsienyje nurodė regionų gyventojai. L. Vilimo teigimu, jei pinigai, išleidžiami kitose valstybėse, pasiliktų Lietuvoje, tai gali prisidėti prie regionų atsigavimo.

 

„Galbūt regionuose būtų daug didesnis intensyvumas ten esančių verslų steigimosi, arba bent mažesnis jų užsidarinėjimo intensyvumas ten, kur žmonių pajamos yra mažesnės. Apie tai irgi reikia pagalvoti“, – ragina L. Vilimas.

 

Pašnekovas sutinka, kad ir Vakarų Europos gyventojai vyksta į kitas šalis ieškodami pigesnių prekių ir tai nėra unikalus reiškinys, tačiau lyginti situaciją su padėtimi Lietuvoje neteisinga.

 

„Negalime lyginti fakto, paprastų skaičių, o reikia vertinti, kas slepiasi už tų skaičių ir kokį socialinį efektą jie turi šalyje. Mažai rinkai didelės sumos pinigų išleistų kitoje šalyje apsisuka ir realizuojasi į mažiau darbo vietų, mažesnius atlyginimus ir mažesnę konkurenciją. Šie dalykai gali būti ne taip jautriai vertinami ir priimami tokioje šalyje kaip Šveicarija“, – sako L. Vilimas.

 

Tikslas – ne stabdyti lietuvius, o pritraukti lenkus

Apklausoje lietuviai taip pat įvardino sumas, išleidžiamas kitose šalyse. Didžioji dalis išvykų metu užsienyje palieka nuo 101 iki 200 Eur.

Be to, žmonės vertina, kad vidutiniškai apsipirkdami sutaupo nuo 11 iki 30 proc.

 

 

N. Mačiulis sako, kad tokie žmonių vertinimai atrodo ganėtinai objektyviai, o apsipirkdami užsienyje sutaupo apie 20 proc.

 

„Teiginiai, kad Lenkijoje viskas dvigubai pigiau, yra tikrai nepagrįsti – nors kartais galima rasti ir tokių prekių. Įvertinus kuro ir laiko sąnaudas, toliau nuo pasienio gyvenantiems asmenims tai nėra patraukli alternatyva, ypač jei šeima gauna vidutines ar didesnes pajamas ir pradeda labiau vertinti savo laisvalaikį“, – sako N. Mačiulis.

 

L. Vilimo nuomone, konkuruoti su Lenkija kainomis Lietuva nebus pajėgi, nes mažesnes kainas pas kaimynus lemia gerokai didesnė rinka, taip pat zloto kursas. Jis priduria, kad konkurencija Lietuvoje šiuo metu taip pat yra labai įtempta, todėl vienintelis būdas greit sumažinti maisto produktų kainas ir bent kiek sustabdyti žmonių norą apsipirkti kaimyninėse valstybėse gali nebent mažesnis PVM maisto produktams tarifas, nors viešojoje erdvėje dažnai skamba gąsdinimai, kad priėmus tokį sprendimą žmonės kainų mažėjimo nepajustų.

 

„Mes savo ruožtu visą laiką kartojame, kad prekybos sektoriuje PVM mažinimas efektą sukurtų, nes konkurencija yra tokia, kad prekybos įmonės turėdamos galimybę ne savo vidinių resursų sąskaita prisidėti prie galutinės bet kokio produkto kainos mažinimo tikrai tuo pasinaudotų. Jei konkurencija yra intensyvi, kokia yra Lietuvoje, rinka tikrai sureaguotų.

 

Reikia tik suprasti, kad tai nesulygintų kainų su Lenkija, jis tik priartintų. Nes ten veikia kiti veiksniai: rinkos dydis, zloto kursas, tai turi ženklią įtaką galutinei kainai. Bet priartinti ir mažinti motyvaciją išvykti apsipirkti užsienyje tikrai būtų“, – sako L. Vilimas.

 

Vis dėlto DELFI kalbinti ekonomistai yra nusistatę prieš mažesnį PVM tarifą maisto produktams. N. Mačiulio teigimu, toks sprendimas būtų malonus, bet valstybės biudžetas dėl to nukentėtų, o kaip patirtus nuostolius kompensuoti nėra aišku.

 

„Galiausiai, daug efektyviau paremti ne visus vartotojus, o tik mažiau pajamų gaunančias šeimas, todėl neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) didinimas yra geresnė alternatyva. Ypač turint omenyje, kad PVM lengvatos galutinius vartotojus ne visada pasiekia“, – sako ekonomistas.

Kad reikia ne piginti maisto produktus, o didinti mažiausiai uždirbančiųjų pajamas pritaria ir Ž. Mauricas.

 

„Pirma reikia žmogui duoti užsidirbti, o ne atvirkščiai, pirma jį apmokestinti, o tada galvoti apie lengvatas. Žmogus tokiu atveju tampa nemotyvuotas užsidirbti ir nebelieka ką apmokestinti. Geriau duoti žmogui daugiau pinigų ir leisti jam spręsti, ką jis nori su tais pinigais daryti.

 

Lenkijos korta yra naudojama tam, kad būtų iškaulyta viena ar kita lengvata, bet tas kelias, manau, nėra teisingas. Teisingas kelias yra mažinti mokesčius labiau žalingus ekonomikai, pavyzdžiui, darbo užmokesčio apmokestinimą“, – sako Ž. Mauricas.

 
 

Pašnekovas taip pat laikosi nuomonės, kad su Lenkija kainomis konkuruoti mes nesame pajėgūs, todėl reikia rinktis kitą kelią.

 

„Geriau gerinkime sąlygas verslui, mažinime darbo jėgos mokesčius, būkime kaip Liuksemburgas, Šveicarija, brangios šalys, juk jos yra konkurencingos. Kad mes važiuojame apsipirkti pas lenkus, tai nieko blogo, bet reikia, kad lenkai pradėtų pas mus važiuoti dirbti.

 

Tikslas bus pasiektas ne tada, kai nustosim važiuoti į Lenkiją, nes tie mūsų milijonai jiems nerūpi, bet kai lenkai pas mus važiuos į Lietuvą dirbti dėl didesnių atlyginimų ir geresnių sąlygų“, – kryptį siūlo Ž. Mauricas.

 

www.DELFI.lt


Pasiūlė, kaip susigrąžinti lietuvių Lenkijoje
paliekamus milijonus

 

2017-08-16

 

 

Šį pavasarį Lenkijos centrinis statistikos biuras paskelbė, kad lietuviai apsipirkdami pas kaimynus išleido 330 mln. Eur. Prekybininkai aiškina, kad tai – labai didelė problema. Vis dėlto DELFI užsakymu atlikta „Spinter tyrimų“ apklausa rodo, kad kaimyninėse šalyse pigesnių prekių nuolat ieško 7 iš 100 lietuvių, o ekspertų teigimu, šis reiškinys Europoje tikrai nėra unikalus ir jo dramatizuoti nereikėtų.

 

2017 m. birželio 19 – 26 dienomis atliktoje apklausoje dalyvavo 1012 respondentų iš visos Lietuvos. Iš apklaustųjų nuolat ir reguliariai važiuojantys apsipirkti į užsienį teigė 6,9 proc., dar 12,9 proc. lietuvių sakė kaimyninėse šalyse pigesnių prekių ieškantys retai, o dar 11,6 proc. tai daro tik esant progai.

Turbūt retą nustebins, kad pagrindinė pigesnių prekių paieškos kryptis tarp respondentų buvo nurodyta Lenkija, čia pigesnių prekių ieško 87,5 proc. lietuvių, o dažniausiai tai būna maisto produktai.


Problema – išpūsta?

 

Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio teigimu, lietuviai ieškantys pigesnių prekių užsienyje iš tiesų yra ne reali problema, o labiau emocinė, ji tiesiog dramatizuojama ir hiperbolizuojama. Jis priduria, kad ir 330 mln. Eur lietuvių paliktų Lenkijoje sudaro mažiau nei 3 proc. visos Lietuvos mažmeninės prekybos.

 

„Tai nėra Europoje unikalus reiškinys – neretai netoli pasienio gyvenantys asmenys pasinaudoja kainų skirtumu ir apsiperka kaimyninėje šalyje. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad kas ketvirtas šveicaras nuolat perka kaimyninėse valstybėse, o jų pirkiniai sudaro 9 milijardus eurų per metus, arba daugiau nei 5 proc. visos Šveicarijos mažmeninės prekybos.

 

Apskritai, tai, kad gyventojai gali vykti apsipirkti ir tai daro, nėra labai neigiamas reiškinys – galintys ir norintys tam skirti laiko sutaupo, o tuo pačiu metu atsiranda papildoma konkurencija vietiniams prekybos tinklams ir dėl to gali padidėti spaudimas mažinti antkainius“, – sako N. Mačiulis.

 

Banko „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas akcentuoja, kas pasaulyje nuolat vyksta tiek prekių, tiek pirkėjų migracija, į kitas šalis važiuoja tiek šveicarai, tiek skandinavai, todėl mes tikrai nesame išskirtiniai.

 

„Svarbu, kad tai nepasiektų tikrai kritinio masto, o žvelgiant į statistiką, kad reguliariai vyksta 7 proc. gyventojų, ir vyksta gana retai, tik 12,3 proc. gyventojų vyksta kartą per mėnesį arba dažniau, o didžioji dalis, 46,9 proc. vyksta 1 – 2 kartus per pusmetį. Tai yra kaip kai kurių gyventojų atostogų grafikas. Tokiu atveju galime sakyti: neleiskime lietuviams atostogauti. Juk skrisdami į Turkiją ar Graikiją pinigų išleidžia daugiau.

 

Būčiau linkęs žiūrėti į bendresnį paveikslą ir neužsidaryti savo smėlio dėžėje. Į Lenkiją apsipirkti važiuoja žmonės iš visų aplinkinių valstybių. Tai tas apsipirkimas labiau Lenkijos nuopelnas, o ne kažkokios mūsų nuodėmės. Mes nesame išskirtiniai, čekai, slovakai, tie patys vokiečiai, pas kuriuos apsipirkinėja Vakarų Europos žmonės, jie važiuoja į Lenkiją“, – sako Ž. Mauricas.

 

Ekonomistas priduria, kad Lietuvoje mažmeninės prekybos sektorius 2016 m. augo 7 proc., šiemet augimas taip pat greičiausiai bus didesnis nei šis sektorius praranda dėl apsipirkimo Lenkijoje.

Su tokiu požiūriu kategoriškai nesutinka Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas.

 

„Tai, kad beveik 7 proc. visų žmonių Lietuvoje reguliariai apsiperka užsienyje, be abejo, yra problema ir ji yra didelė. Tokiai mažai rinkai kaip Lietuva ir kelių procentų mažmeninės prekybos svyravimai į vieną ar kitą pusę yra ženklūs skaičiai. Kiekvienais metais mes labai džiaugiamės, jei mažmeninė prekyba auga 3 – 4 proc., galite įsivaizduoti, ką reiškia 7 proc. gyventojų iš tokios nedidelės rinkos apsiperkantys ne Lietuvoje.

 

Tai yra didelės sumos Lietuvos prekybininkams. Jei tikėtume kolegų iš Lenkijos vertinimais, 330 mln. Eur yra maždaug dviejų didelių prekybos tinklų metinės apyvartos. Tai daugmaž 1500 mažų parduotuvių metinės apyvartos“, – sako L. Vilimas.

 

Apklausoje dažniau apsiperkantys užsienyje nurodė regionų gyventojai. L. Vilimo teigimu, jei pinigai, išleidžiami kitose valstybėse, pasiliktų Lietuvoje, tai gali prisidėti prie regionų atsigavimo.

 

„Galbūt regionuose būtų daug didesnis intensyvumas ten esančių verslų steigimosi, arba bent mažesnis jų užsidarinėjimo intensyvumas ten, kur žmonių pajamos yra mažesnės. Apie tai irgi reikia pagalvoti“, – ragina L. Vilimas.

 

Pašnekovas sutinka, kad ir Vakarų Europos gyventojai vyksta į kitas šalis ieškodami pigesnių prekių ir tai nėra unikalus reiškinys, tačiau lyginti situaciją su padėtimi Lietuvoje neteisinga.

 

„Negalime lyginti fakto, paprastų skaičių, o reikia vertinti, kas slepiasi už tų skaičių ir kokį socialinį efektą jie turi šalyje. Mažai rinkai didelės sumos pinigų išleistų kitoje šalyje apsisuka ir realizuojasi į mažiau darbo vietų, mažesnius atlyginimus ir mažesnę konkurenciją. Šie dalykai gali būti ne taip jautriai vertinami ir priimami tokioje šalyje kaip Šveicarija“, – sako L. Vilimas.

 

Tikslas – ne stabdyti lietuvius, o pritraukti lenkus

Apklausoje lietuviai taip pat įvardino sumas, išleidžiamas kitose šalyse. Didžioji dalis išvykų metu užsienyje palieka nuo 101 iki 200 Eur.

Be to, žmonės vertina, kad vidutiniškai apsipirkdami sutaupo nuo 11 iki 30 proc.

 

 

N. Mačiulis sako, kad tokie žmonių vertinimai atrodo ganėtinai objektyviai, o apsipirkdami užsienyje sutaupo apie 20 proc.

 

„Teiginiai, kad Lenkijoje viskas dvigubai pigiau, yra tikrai nepagrįsti – nors kartais galima rasti ir tokių prekių. Įvertinus kuro ir laiko sąnaudas, toliau nuo pasienio gyvenantiems asmenims tai nėra patraukli alternatyva, ypač jei šeima gauna vidutines ar didesnes pajamas ir pradeda labiau vertinti savo laisvalaikį“, – sako N. Mačiulis.

 

L. Vilimo nuomone, konkuruoti su Lenkija kainomis Lietuva nebus pajėgi, nes mažesnes kainas pas kaimynus lemia gerokai didesnė rinka, taip pat zloto kursas. Jis priduria, kad konkurencija Lietuvoje šiuo metu taip pat yra labai įtempta, todėl vienintelis būdas greit sumažinti maisto produktų kainas ir bent kiek sustabdyti žmonių norą apsipirkti kaimyninėse valstybėse gali nebent mažesnis PVM maisto produktams tarifas, nors viešojoje erdvėje dažnai skamba gąsdinimai, kad priėmus tokį sprendimą žmonės kainų mažėjimo nepajustų.

 

„Mes savo ruožtu visą laiką kartojame, kad prekybos sektoriuje PVM mažinimas efektą sukurtų, nes konkurencija yra tokia, kad prekybos įmonės turėdamos galimybę ne savo vidinių resursų sąskaita prisidėti prie galutinės bet kokio produkto kainos mažinimo tikrai tuo pasinaudotų. Jei konkurencija yra intensyvi, kokia yra Lietuvoje, rinka tikrai sureaguotų.

 

Reikia tik suprasti, kad tai nesulygintų kainų su Lenkija, jis tik priartintų. Nes ten veikia kiti veiksniai: rinkos dydis, zloto kursas, tai turi ženklią įtaką galutinei kainai. Bet priartinti ir mažinti motyvaciją išvykti apsipirkti užsienyje tikrai būtų“, – sako L. Vilimas.

 

Vis dėlto DELFI kalbinti ekonomistai yra nusistatę prieš mažesnį PVM tarifą maisto produktams. N. Mačiulio teigimu, toks sprendimas būtų malonus, bet valstybės biudžetas dėl to nukentėtų, o kaip patirtus nuostolius kompensuoti nėra aišku.

 

„Galiausiai, daug efektyviau paremti ne visus vartotojus, o tik mažiau pajamų gaunančias šeimas, todėl neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) didinimas yra geresnė alternatyva. Ypač turint omenyje, kad PVM lengvatos galutinius vartotojus ne visada pasiekia“, – sako ekonomistas.

Kad reikia ne piginti maisto produktus, o didinti mažiausiai uždirbančiųjų pajamas pritaria ir Ž. Mauricas.

 

„Pirma reikia žmogui duoti užsidirbti, o ne atvirkščiai, pirma jį apmokestinti, o tada galvoti apie lengvatas. Žmogus tokiu atveju tampa nemotyvuotas užsidirbti ir nebelieka ką apmokestinti. Geriau duoti žmogui daugiau pinigų ir leisti jam spręsti, ką jis nori su tais pinigais daryti.

 

Lenkijos korta yra naudojama tam, kad būtų iškaulyta viena ar kita lengvata, bet tas kelias, manau, nėra teisingas. Teisingas kelias yra mažinti mokesčius labiau žalingus ekonomikai, pavyzdžiui, darbo užmokesčio apmokestinimą“, – sako Ž. Mauricas.

 
 

Pašnekovas taip pat laikosi nuomonės, kad su Lenkija kainomis konkuruoti mes nesame pajėgūs, todėl reikia rinktis kitą kelią.

 

„Geriau gerinkime sąlygas verslui, mažinime darbo jėgos mokesčius, būkime kaip Liuksemburgas, Šveicarija, brangios šalys, juk jos yra konkurencingos. Kad mes važiuojame apsipirkti pas lenkus, tai nieko blogo, bet reikia, kad lenkai pradėtų pas mus važiuoti dirbti.

 

Tikslas bus pasiektas ne tada, kai nustosim važiuoti į Lenkiją, nes tie mūsų milijonai jiems nerūpi, bet kai lenkai pas mus važiuos į Lietuvą dirbti dėl didesnių atlyginimų ir geresnių sąlygų“, – kryptį siūlo Ž. Mauricas.

 

www.DELFI.lt