Kas sulaikytų lietuvius nuo emigracijos?

 

2017-05-16

 

Trečdalis Lietuvos gyventojų norėtų laikinai emigruoti iš Lietuvos. Daugiausia žmones į užsienį veja siekis uždirbti daugiau bei geresnės savirealizacijos galimybės. Tautiečius mūsų šalyje daugiausia sulaikytų 1000-1500 eurų siekiantis atlyginimas.

 

 

Tokias tendencijas parodė DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ balandį atlikta apklausa.

ISM universiteto ekonomikos ir politikos studių programos dėstytoja Eglė Verseckaitė sako, kad tai iš esmės atitinka visus klasikinius migracijos paaiškinimus ir tendencijas. Tačiau, pastebi mokslininkė, Lietuvoje minėtos pasaulinės tendencijos yra itin užaštrintos bei išryškintos.

Kiek norėtų išvykti ir kas juos sulaikytų

Balandį atliktos apklausos duomenimis, visam laikui išvykti norėtų 8,4 proc. respondentų. 32,4 proc. apklaustųjų norėtų išvykti tik laikinai. 59,2 proc. respondentų nurodė, kad apie emigraciją negalvoja.

 

 

Tyrėjai pastebi, kad emigracinės nuotaikos populiaresnės tarp jauniausio amžiaus (18-25m.) respondentų. Rečiau išvykti nori vilniečiai.

Galvojančių apie emigraciją klausta apie tokio noro priežastis. Absoliuti dauguma – 85,4 proc. respondentų – emigruotų dėl didesnio atlyginimo, 37,7 proc. nurodė geresnes savirealizacijos galimybes.

20 proc. apklaustųjų emigruoti norėtų dėl geresnių buitinių gyvenimo sąlygų, 17,6 proc nurodė geresnio klimato norą, 14,1 proc. Lietuvoje jaučiasi neįvertintas ar diskriminuojamas. 9,7 proc. apklaustųjų nurodė Lietuvoje neturintys darbo, dar 7 proc. emigruotų dėl šeiminių aplinkybių.

Šis klausimas buvo užduotas tik galvojantiems apie emigraciją, buvo galimi keli atsakymai, tad atsakymų suma viršija 100 proc.

 

 

Tyrėjai pastebi, kad didesnės savirealizacijos galimybės užsienyje dažniau išvykti motyvuoja 26-35 m., aukštąjį išsimokslinimą turinčius, didmiesčių gyventojus. Geresnių buitinių gyvenimo sąlygų dažniau tikisi mažesnių ir vidutinių pajamų, vidutinio išsimokslinimo respondentai.

Apklausiami gyventojai įvardijo sumą, kuri juos sulaikytų nuo emigracijos. 30,1 proc. apklaustųjų nurodė 1251-1500 eur, 26,3 proc. įvardijo, kad minties emigruoti atsisakytų gaudami 1001-1250 eurų. 19 proc. užtektų 751-1000 eur atlyginimo. 21,9 proc. apklaustųjų nurodė, kad juos nuo išvykimo sulaikytų didesnis nei 1500 eurų atlygis.

 

 

Respondentai taip pat įvardijo mažiausias sumas, kurias, jų manymu, emigravę uždirbtų.

 

 

Anot tyrimo autorių, abiem atvejais didesnes sumas įvardijo vyrai, aukštesnio išsimokslinimo, 26-45 m. respondentai, didmiesčių gyventojai.

 

Lietuviams emigruoti lengviau

„Tiesą pasakius, apklausos rezultatai nestebina, jie iš esmės atitinka visus klasikinius migracijos paaiškinimus ir tendencijas. Tik tiek, kad Lietuvoje tos pasaulinės tendencijos yra itin užaštrintos, išryškintos“, – komentuoja ISM universiteto ekonomikos ir politikos studijos programos dėstytoja E. Verseckaitė.

Apibendrinant įvairiose pasaulio šalyse atliktas apklausas, apskaičiuota, kad migruoti norėtų maždaug kas šeštas žmogus. E. Verseckaitė pastebi, kad pagal šią apklausą Lietuvoje tokių žmonių yra dvigubai daugiau.

Mokslininkė sutinka, kad norinčių ir iš tikrųjų migruojančių žmonių skaičius stipriai skiriasi. Iš tų keliolikos procentų migruoti norinčių pasaulio gyventojų tik apie 3 proc. yra realūs migrantai, nes daug kas, nors ir norėtų migruoti, negali sau to leisti. Mat reikia išgalėti nusipirkti bilietą, reikia turėti galimybę kirsti sieną, rasti darbą ir panašiai.

„Lietuviui emigruoti yra lengviau negu vidutiniam pasaulio gyventojui dėl laisvo darbo jėgos judėjimo ES erdvėje. Galimybių svarba migracijai atsispindi ir tame, kad sumažėjo anksčiau plačiausiai migrantams atvėrusios duris Jungtinės Karalystės patrauklumas dėl su „Brexit“ susijusio netikrumo. Taip pat vis didėja Vokietijos patrauklumas pasibaigus ten galiojusiems griežtiems laisvo darbo jėgos judėjimo apribojimams“, – aiškina E. Verseckaitė.

 

Yra sritis, kurioje politikai turi svertų

ISM dėstytojos teigimu, migracija įvyksta tuomet, jeigu žmogui jos kaštai atrodo mažesni negu atnešama nauda. Nauda susiveda į galimybę susikurti geresnį gyvenimą.

„Skirtumai tarp atlyginimų ir įsidarbinimo galimybių įvairiose šalyse visais laikais buvo ir išlieka pagrindinė migracijos priežastis. Lietuva šiuo atveju irgi ne išimtis, o klasikinis atvejis.Viena vertus, tai kelia gana pesimistines mintis, nes tai reiškia, kad migracijos neįmanoma pažaboti nepagerėjus ekonominei situacijai“, – aiškina E. Verseckaitė.

Deja, sako ji, šiuolaikiniame pasaulyje, ir ypač tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva, sprendimų priėmėjams, politikams, tarp kurių dažniausiai ieškoma kaltų, yra labai mažai galimybių realiai paveikti ekonominę situaciją. Reikalingas masinis persiorientavimas į žinių ekonomiką, tačiau dažnai mažesnio išsilavinimo, žemesnės kvalifikacijos žmonėms emigracija atrodo patrauklesnis ir realistiškesnis būdas užsitikrinti geresnes gyvenimo sąlygas negu persikvalifikavimas į kokią nors perspektyvesnę profesiją.

Pasak ISM dėstytojos, dalis migracijos tyrinėtojų pabrėžia, kad vis dėlto egzistuoja viena sritis, kurioje politikai turi galimybę paveikti migracijos srautų mastą. Pragyvenimas vienoje ar kitoje šalyje nepriklauso vien nuo atlyginimų dydžio, bet ir nuo to, kokias viešąsias paslaugas žmogus gauna.

Taigi įmanoma gerai gyventi ir su žemesniu atlyginimu, jeigu šalyje užtikrinamas nemokamas mokslas, sveikatos apsauga, pragyvenimui pakankamos pašalpos ir pensijos ir pan. elementai, leidžiantys jaustis saugiai. „Deja, šiuolaikiniame neoliberaliame pasaulyje yra vis mažiau galimybių užtikrinti tokį socialinės apsaugos lygį, kuris leistų žmonėms jaustis saugiai ir neverstų ieškoti geresnio gyvenimo, ypač kuomet nėra pakankamo gyventojų prieaugio, tad atsiduriame užburtame rate“, – kalbėjo pašnekovė.

E. Verseckaitė atkreipia dėmesį, kad greta pagrindinio – ekonominio – motyvo, apklausoje matyti ryškiai išreikštas geresnės savirealizacijos poreikis. Jis ypač jaučiamas daugiau potencialo turinčiose visuomenės grupėse.

„Šiuo atžvilgiu Lietuva taip pat nėra išskirtinė. Ši tendencija ypatingai ryški mažesnėse valstybėse ir Karibų jūros bei Ramiojo vandenyno salose, iš kurių emigruoja vidutiniškai apie du trečdalius universitetinį išsilavinimą įgijusių žmonių, o, pavyzdžiui, iš Jamaikos emigruoja per 80 proc. Tai labiau susiję su šalyje egzistuojančiomis savirealizacijos galimybėmis negu su pragyvenimo lygiu. Pavyzdžiui, Seišeliuose BVP vienam žmogui yra aukštesnis negu Lietuvoje, bet iš jų emigruoja trys ketvirtadaliai baigusiųjų universitetą. Pokomunistinėse valstybėse šis rodiklis yra apie 12 proc.“, – sakė ISM dėstytoja.

E. Verseckaitės teigimu, didesnis susidomėjimas migracija tarp jauniausių respondentų iš dalies siejasi su išsimokslinimo perspektyvomis. Taip pat mažesni emigracijos kaštai: jie dar nėra įleidę šaknų, neturi šeimos, būsto, prie šalies pririšančių saitų.

 

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai" 2017 metų balandžio 19-26 dienomis, naujienų portalo DELFI užsakymu, atliko visuomenės nuomonės apklausą. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų.

Apklausa buvo atliekama standartizuoto interviu metodu. Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje, iš viso 65 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo apklausti 1005 respondentai.

Tyrimo dalyvių pasiskirstymas proporcingas gyventojų skaičiui šalies regionuose. Tyrimo rezultatų paklaida 3,1 proc.

 

 


Kas sulaikytų lietuvius nuo emigracijos?

 

2017-05-16

 

Trečdalis Lietuvos gyventojų norėtų laikinai emigruoti iš Lietuvos. Daugiausia žmones į užsienį veja siekis uždirbti daugiau bei geresnės savirealizacijos galimybės. Tautiečius mūsų šalyje daugiausia sulaikytų 1000-1500 eurų siekiantis atlyginimas.

 

 

Tokias tendencijas parodė DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ balandį atlikta apklausa.

ISM universiteto ekonomikos ir politikos studių programos dėstytoja Eglė Verseckaitė sako, kad tai iš esmės atitinka visus klasikinius migracijos paaiškinimus ir tendencijas. Tačiau, pastebi mokslininkė, Lietuvoje minėtos pasaulinės tendencijos yra itin užaštrintos bei išryškintos.

Kiek norėtų išvykti ir kas juos sulaikytų

Balandį atliktos apklausos duomenimis, visam laikui išvykti norėtų 8,4 proc. respondentų. 32,4 proc. apklaustųjų norėtų išvykti tik laikinai. 59,2 proc. respondentų nurodė, kad apie emigraciją negalvoja.

 

 

Tyrėjai pastebi, kad emigracinės nuotaikos populiaresnės tarp jauniausio amžiaus (18-25m.) respondentų. Rečiau išvykti nori vilniečiai.

Galvojančių apie emigraciją klausta apie tokio noro priežastis. Absoliuti dauguma – 85,4 proc. respondentų – emigruotų dėl didesnio atlyginimo, 37,7 proc. nurodė geresnes savirealizacijos galimybes.

20 proc. apklaustųjų emigruoti norėtų dėl geresnių buitinių gyvenimo sąlygų, 17,6 proc nurodė geresnio klimato norą, 14,1 proc. Lietuvoje jaučiasi neįvertintas ar diskriminuojamas. 9,7 proc. apklaustųjų nurodė Lietuvoje neturintys darbo, dar 7 proc. emigruotų dėl šeiminių aplinkybių.

Šis klausimas buvo užduotas tik galvojantiems apie emigraciją, buvo galimi keli atsakymai, tad atsakymų suma viršija 100 proc.

 

 

Tyrėjai pastebi, kad didesnės savirealizacijos galimybės užsienyje dažniau išvykti motyvuoja 26-35 m., aukštąjį išsimokslinimą turinčius, didmiesčių gyventojus. Geresnių buitinių gyvenimo sąlygų dažniau tikisi mažesnių ir vidutinių pajamų, vidutinio išsimokslinimo respondentai.

Apklausiami gyventojai įvardijo sumą, kuri juos sulaikytų nuo emigracijos. 30,1 proc. apklaustųjų nurodė 1251-1500 eur, 26,3 proc. įvardijo, kad minties emigruoti atsisakytų gaudami 1001-1250 eurų. 19 proc. užtektų 751-1000 eur atlyginimo. 21,9 proc. apklaustųjų nurodė, kad juos nuo išvykimo sulaikytų didesnis nei 1500 eurų atlygis.

 

 

Respondentai taip pat įvardijo mažiausias sumas, kurias, jų manymu, emigravę uždirbtų.

 

 

Anot tyrimo autorių, abiem atvejais didesnes sumas įvardijo vyrai, aukštesnio išsimokslinimo, 26-45 m. respondentai, didmiesčių gyventojai.

 

Lietuviams emigruoti lengviau

„Tiesą pasakius, apklausos rezultatai nestebina, jie iš esmės atitinka visus klasikinius migracijos paaiškinimus ir tendencijas. Tik tiek, kad Lietuvoje tos pasaulinės tendencijos yra itin užaštrintos, išryškintos“, – komentuoja ISM universiteto ekonomikos ir politikos studijos programos dėstytoja E. Verseckaitė.

Apibendrinant įvairiose pasaulio šalyse atliktas apklausas, apskaičiuota, kad migruoti norėtų maždaug kas šeštas žmogus. E. Verseckaitė pastebi, kad pagal šią apklausą Lietuvoje tokių žmonių yra dvigubai daugiau.

Mokslininkė sutinka, kad norinčių ir iš tikrųjų migruojančių žmonių skaičius stipriai skiriasi. Iš tų keliolikos procentų migruoti norinčių pasaulio gyventojų tik apie 3 proc. yra realūs migrantai, nes daug kas, nors ir norėtų migruoti, negali sau to leisti. Mat reikia išgalėti nusipirkti bilietą, reikia turėti galimybę kirsti sieną, rasti darbą ir panašiai.

„Lietuviui emigruoti yra lengviau negu vidutiniam pasaulio gyventojui dėl laisvo darbo jėgos judėjimo ES erdvėje. Galimybių svarba migracijai atsispindi ir tame, kad sumažėjo anksčiau plačiausiai migrantams atvėrusios duris Jungtinės Karalystės patrauklumas dėl su „Brexit“ susijusio netikrumo. Taip pat vis didėja Vokietijos patrauklumas pasibaigus ten galiojusiems griežtiems laisvo darbo jėgos judėjimo apribojimams“, – aiškina E. Verseckaitė.

 

Yra sritis, kurioje politikai turi svertų

ISM dėstytojos teigimu, migracija įvyksta tuomet, jeigu žmogui jos kaštai atrodo mažesni negu atnešama nauda. Nauda susiveda į galimybę susikurti geresnį gyvenimą.

„Skirtumai tarp atlyginimų ir įsidarbinimo galimybių įvairiose šalyse visais laikais buvo ir išlieka pagrindinė migracijos priežastis. Lietuva šiuo atveju irgi ne išimtis, o klasikinis atvejis.Viena vertus, tai kelia gana pesimistines mintis, nes tai reiškia, kad migracijos neįmanoma pažaboti nepagerėjus ekonominei situacijai“, – aiškina E. Verseckaitė.

Deja, sako ji, šiuolaikiniame pasaulyje, ir ypač tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva, sprendimų priėmėjams, politikams, tarp kurių dažniausiai ieškoma kaltų, yra labai mažai galimybių realiai paveikti ekonominę situaciją. Reikalingas masinis persiorientavimas į žinių ekonomiką, tačiau dažnai mažesnio išsilavinimo, žemesnės kvalifikacijos žmonėms emigracija atrodo patrauklesnis ir realistiškesnis būdas užsitikrinti geresnes gyvenimo sąlygas negu persikvalifikavimas į kokią nors perspektyvesnę profesiją.

Pasak ISM dėstytojos, dalis migracijos tyrinėtojų pabrėžia, kad vis dėlto egzistuoja viena sritis, kurioje politikai turi galimybę paveikti migracijos srautų mastą. Pragyvenimas vienoje ar kitoje šalyje nepriklauso vien nuo atlyginimų dydžio, bet ir nuo to, kokias viešąsias paslaugas žmogus gauna.

Taigi įmanoma gerai gyventi ir su žemesniu atlyginimu, jeigu šalyje užtikrinamas nemokamas mokslas, sveikatos apsauga, pragyvenimui pakankamos pašalpos ir pensijos ir pan. elementai, leidžiantys jaustis saugiai. „Deja, šiuolaikiniame neoliberaliame pasaulyje yra vis mažiau galimybių užtikrinti tokį socialinės apsaugos lygį, kuris leistų žmonėms jaustis saugiai ir neverstų ieškoti geresnio gyvenimo, ypač kuomet nėra pakankamo gyventojų prieaugio, tad atsiduriame užburtame rate“, – kalbėjo pašnekovė.

E. Verseckaitė atkreipia dėmesį, kad greta pagrindinio – ekonominio – motyvo, apklausoje matyti ryškiai išreikštas geresnės savirealizacijos poreikis. Jis ypač jaučiamas daugiau potencialo turinčiose visuomenės grupėse.

„Šiuo atžvilgiu Lietuva taip pat nėra išskirtinė. Ši tendencija ypatingai ryški mažesnėse valstybėse ir Karibų jūros bei Ramiojo vandenyno salose, iš kurių emigruoja vidutiniškai apie du trečdalius universitetinį išsilavinimą įgijusių žmonių, o, pavyzdžiui, iš Jamaikos emigruoja per 80 proc. Tai labiau susiję su šalyje egzistuojančiomis savirealizacijos galimybėmis negu su pragyvenimo lygiu. Pavyzdžiui, Seišeliuose BVP vienam žmogui yra aukštesnis negu Lietuvoje, bet iš jų emigruoja trys ketvirtadaliai baigusiųjų universitetą. Pokomunistinėse valstybėse šis rodiklis yra apie 12 proc.“, – sakė ISM dėstytoja.

E. Verseckaitės teigimu, didesnis susidomėjimas migracija tarp jauniausių respondentų iš dalies siejasi su išsimokslinimo perspektyvomis. Taip pat mažesni emigracijos kaštai: jie dar nėra įleidę šaknų, neturi šeimos, būsto, prie šalies pririšančių saitų.

 

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai" 2017 metų balandžio 19-26 dienomis, naujienų portalo DELFI užsakymu, atliko visuomenės nuomonės apklausą. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų.

Apklausa buvo atliekama standartizuoto interviu metodu. Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje, iš viso 65 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo apklausti 1005 respondentai.

Tyrimo dalyvių pasiskirstymas proporcingas gyventojų skaičiui šalies regionuose. Tyrimo rezultatų paklaida 3,1 proc.