„Vaikų linija“ dalinasi bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikto tyrimo duomenimis apie gyventojų nuomonę dėl patiriamų patyčių vaikų tarpe

2014-03-26

 

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ vasario 21–28 dienomis atlikto tyrimą siekiant išsiaiškinti suaugusiųjų nuomonę apie patyčias jaunimo tarpe. Tyrimo metu buvo apklausti 1002 respondentai. 

Atlikto tyrimo išvados rodo, kad patyčios tarp vaikų – problema, kur suaugusiųjų indėlis yra svarbus ir reikšmingas: 86 proc. respondentų laikosi nuomonės, kad tai nėra vien tik vaikų reikalas ir suaugusieji turėtų įsikišti. Priešingos nuomonės laikosi 9 proc. respondentų. Suaugusieji supranta, kad patyčių situacijoje vaikas neturėtų būti paliktas vienas, šiuo atveju jam reikalinga suaugusiųjų - tėvų, mokytojų, auklėtojų, soc. pedagogų bei mokyklos psichologų - pagalba patyčių situacijose.

 

81 proc. tyrimo dalyvių mano, kad mokykloje patyčias patiriantis vaikas turėtų papasakoti apie tai suaugusiems. Vaikas dažnai gali bijoti papasakoti apie patyčias dėl įvairių priežasčių - gėdos, grasinimų, pasimetimo, patyčių problemos ignoravimo. Šiuo atveju labai svarbus aktyvus suaugusiųjų vaidmuo: jeigu pasikeičia vaiko elgesys, krenta jo mokymosi rezultatai, vaikas pradeda nebenorėti eiti į mokyklą - svarbu kalbėtis su vaiku ir klausti, ar jis nepatiria patyčių. Šitas bendravimas bei domėjimasis vaiku padės jam atsiverti ir plačiau papasakoti apie jį slegiančius jausmus.

 

4 proc. dalyvių laikosi nuostatos, kad vaikas turėtų apsiginti pats ar kreiptis pagalbos į bendraamžius. Dar 6 proc. respondentų siūlo apskritai nekreipti dėmesio į patyčias. Vaikui, kuris susiduria su patyčiomis, labai svarbu kreiptis į tėvus bei ugdymo įstaigos darbuotojus, nes patyčių problemos sprendime yra būtinas suaugusiųjų įsitraukimas. 9 proc. tyrimo dalyvių mano, kad tai vertingas patyrimas, padėsiantis vaikui išmokti pakovoti už save. 8 proc. patyčias sieja su natūraliu vaikų raidos etapu. 6 proc. – su vaikiškais pajuokavimais ir pažaidimais.

Dauguma tyrimo dalyvių (74 proc.) patyčias tarp vaikų priskiria agresyviam elgesiui, į kurį būtinai turi reaguoti suaugusieji. 9 proc. mano, kad tai vertingas patyrimas, padėsiantis vaikui išmokti pakovoti už save. 8 proc. patyčias sieja su natūraliu vaikų raidos etapu. 6 proc. – su vaikiškais pajuokavimais ir pažaidimais.

Patyčios neturi teigiamų pasekmių: patyčias patyrusiems vaikams gali atsirasti emocinių, elgesio ir kitokių sutrikimų, krenta jų savivertė. Patyčios nėra vertingas patyrimas: vaikas gali išgyventi depresinius jausmus, jaustis menkesnis už kitus, kartais - net pagalvoti apie savižudybę. Suaugusieji turi atkreipti dėmesį į vaiko elgesio bei emocinius pokyčius, nepalikti jo vieno "kovoti" su šia problema. Patyčios - sistemingai pasikartojantis kitą skaudinantis elgesys, siekiant vaiką įskaudinti sąmoningai. Tai planuotas sistemingas elgesys, kuris neturi būti toleruojamas ar traktuojamas kaip raidos etapas, būtinas vaiko augimui, tobulėjimui.


„Vaikų linija“ dalinasi bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikto tyrimo duomenimis apie gyventojų nuomonę dėl patiriamų patyčių vaikų tarpe

2014-03-26

 

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ vasario 21–28 dienomis atlikto tyrimą siekiant išsiaiškinti suaugusiųjų nuomonę apie patyčias jaunimo tarpe. Tyrimo metu buvo apklausti 1002 respondentai. 

Atlikto tyrimo išvados rodo, kad patyčios tarp vaikų – problema, kur suaugusiųjų indėlis yra svarbus ir reikšmingas: 86 proc. respondentų laikosi nuomonės, kad tai nėra vien tik vaikų reikalas ir suaugusieji turėtų įsikišti. Priešingos nuomonės laikosi 9 proc. respondentų. Suaugusieji supranta, kad patyčių situacijoje vaikas neturėtų būti paliktas vienas, šiuo atveju jam reikalinga suaugusiųjų - tėvų, mokytojų, auklėtojų, soc. pedagogų bei mokyklos psichologų - pagalba patyčių situacijose.

 

81 proc. tyrimo dalyvių mano, kad mokykloje patyčias patiriantis vaikas turėtų papasakoti apie tai suaugusiems. Vaikas dažnai gali bijoti papasakoti apie patyčias dėl įvairių priežasčių - gėdos, grasinimų, pasimetimo, patyčių problemos ignoravimo. Šiuo atveju labai svarbus aktyvus suaugusiųjų vaidmuo: jeigu pasikeičia vaiko elgesys, krenta jo mokymosi rezultatai, vaikas pradeda nebenorėti eiti į mokyklą - svarbu kalbėtis su vaiku ir klausti, ar jis nepatiria patyčių. Šitas bendravimas bei domėjimasis vaiku padės jam atsiverti ir plačiau papasakoti apie jį slegiančius jausmus.

 

4 proc. dalyvių laikosi nuostatos, kad vaikas turėtų apsiginti pats ar kreiptis pagalbos į bendraamžius. Dar 6 proc. respondentų siūlo apskritai nekreipti dėmesio į patyčias. Vaikui, kuris susiduria su patyčiomis, labai svarbu kreiptis į tėvus bei ugdymo įstaigos darbuotojus, nes patyčių problemos sprendime yra būtinas suaugusiųjų įsitraukimas. 9 proc. tyrimo dalyvių mano, kad tai vertingas patyrimas, padėsiantis vaikui išmokti pakovoti už save. 8 proc. patyčias sieja su natūraliu vaikų raidos etapu. 6 proc. – su vaikiškais pajuokavimais ir pažaidimais.

Dauguma tyrimo dalyvių (74 proc.) patyčias tarp vaikų priskiria agresyviam elgesiui, į kurį būtinai turi reaguoti suaugusieji. 9 proc. mano, kad tai vertingas patyrimas, padėsiantis vaikui išmokti pakovoti už save. 8 proc. patyčias sieja su natūraliu vaikų raidos etapu. 6 proc. – su vaikiškais pajuokavimais ir pažaidimais.

Patyčios neturi teigiamų pasekmių: patyčias patyrusiems vaikams gali atsirasti emocinių, elgesio ir kitokių sutrikimų, krenta jų savivertė. Patyčios nėra vertingas patyrimas: vaikas gali išgyventi depresinius jausmus, jaustis menkesnis už kitus, kartais - net pagalvoti apie savižudybę. Suaugusieji turi atkreipti dėmesį į vaiko elgesio bei emocinius pokyčius, nepalikti jo vieno "kovoti" su šia problema. Patyčios - sistemingai pasikartojantis kitą skaudinantis elgesys, siekiant vaiką įskaudinti sąmoningai. Tai planuotas sistemingas elgesys, kuris neturi būti toleruojamas ar traktuojamas kaip raidos etapas, būtinas vaiko augimui, tobulėjimui.