L. Savickas. Nuo ko darbuotojus saugo atsiskaitymo lapeliai ir kitos Darbo kodekso fosilijos?

2014-03-25
 

Prasidėjusioje pavasario Seimo sesijoje ketinama svarstyti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlomus Darbo kodekso pakeitimus, kuriuos įgyvendinus, preliminariais skaičiavimais, kasmet būtų sutaupoma daugiau nei 32 mln. litų, pagerėtų sąlygos verslui, o darbuotojų padėtis išliktų nepakitusi. Tačiau Darbo kodekse užsilikusios sovietinės fosilijos kelia vis daugiau aistrų.

2013 metų vasario mėnesį VšĮ „Investuok Lietuvoje“ užsakymu viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų agentūros „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa atskleidė, kad labiausiai verslą apkraunantys administraciniai reikalavimai yra privalomas atsiskaitymo lapelių išdavimas, pavyzdinės darbo sutartys ir jų registravimas, darbuotojams privalomi darbo pažymėjimai ir jų registravimas bei darbo grafikų skelbimo tvarka. Jau ne kartą diskutuota apie tai, kad šie popierizmai praktiškai neturi jokios reikšmės užtikrinant darbuotojų teises. Perteklinė administracinė našta ne tik kelia problemų jau veikiančiam vietiniam verslui, bet ir kuria papildomas kliūtis potencialiems užsienio investuotojams.

 

Penkios būtinos permainos

Nors faktas, kad būtina modernizuoti darbo santykių reguliavimą Lietuvoje, nekelia abejonių niekam – to svarbą yra pabrėžę ir darbdaviai, ir darbuotojai, ir Vyriausybė bei Europos Sąjungos institucijos – dažnai pasiklystama tarp realių galimybių ir nepagrįstų baimių, esą lankstesnis (o iš tiesų – realybę labiau atitinkantis) darbo santykių reguliavimas galėtų pabloginti darbuotojų padėtį. Vyriausybė jau žengė svarbų žingsnį ir jau kitų metų pradžioje ketina turėti parengtą naują darbo rinkos realijas atitinkantį Darbo kodeksą. Tačiau turint omenyje, jog darbo santykių reguliavimas išlieka problemiškiausia verslo bei investicinės aplinkos sritimi, būtina nieko nelaukiant atsikratyti perteklinių ir pridėtinės vertės nekuriančių administracinių reikalavimų verslui.

 

Visų pirma siūloma įtvirtinti, kad pavyzdinė darbo sutarties forma būtų ne privaloma, o rekomendacinio pobūdžio. Siūlomas Darbo kodekso pakeitimas įpareigotų sutartyje nurodyti būtinus duomenis, tačiau taip griežtai nereglamentuotų pačios sutarties formos. Šis pakeitimas ypač aktualus užsienio investuotojams, kurie ne tik sukuria daug naujų darbo vietų, bet ir į šalį atsiveža parengtas darbo sutartis bei darbo sąlygas – tokias pačias, kokias naudoja Vakarų Europoje, Skandinavijoje ar JAV. Kita vertus, mažų įmonių darbuotojai ir vadovai dažnai yra linkę bene aklai sudarinėti pavyzdines darbo sutartis, o tai kelia dvejopas problemas. Visų pirma, nėra skatinamas darbuotojo ir darbdavio susitarimas dėl darbo sąlygų ir jų individualizavimas pagal abiejų pusių lūkesčius. Tuo pačiu sutarčių sudarymas be individualizuoto pritaikymo konkrečiai situacijai dažnai baigiasi darbinių santykių aiškinimųsi teismuose.

Šių siūlymų oponentai baiminamasi, kad laisvesnė sutarties forma pablogins darbuotojų padėtį, nes daugelis darbuotojų nėra pakankamai teisiškai išprusę, kad galėtų įvertinti, kas turi būti numatyta jų sutartyje. Tačiau šį baimė nepagrįsta, nes jokia Lietuvoje sudaroma darbo sutartis bet kokiu atveju negali prieštarauti Darbo kodekse nustatytiems reikalavimams, o užsienio investuotojų atsivežamos darbo sutartys dažniausiai darbuotojams yra palankesnės nei lietuviškas standartas.

 

Antrasis sovietinius laikus menantis popierizmas – atsiskaitymo lapelių išdavimas darbuotojams. Jau šiandien 39 proc. darbuotojų ir net 62 proc. dirbančių studentų negauna atsiskaitymo lapelių. Daugeliui jie ir nerūpi, tačiau per metus tokių lapelių išdavimas įmonėms papildomai kainuoja beveik 29 mln. litų. Nenuostabu, kad net du iš trijų (65 proc.) darbdavių teigia, jog privalomas atsiskaitymo lapelių išdavimas yra perteklinis įpareigojimas, kurio galima būtų atsisakyti tuojau pat. Siūloma numatyti, kad darbdaviai privalėtų pateikti atsiskaitymo lapelius darbuotojui paprašius, tačiau neturėtų jų teikti kiekvienam darbuotojui kiekvieną mėnesį. Toks reguliavimas ne tik sumažintų skirtį tarp įstatymo ir realybės, bet ir leistų nemažai sutaupyti: pavyzdžiui, jei atsiskaitymo lapelių pageidautų 10 proc. darbuotojų, verslas per metus sutaupytų apie 26 mln. litų, nors darbuotojų padėtis pasikeistų tik tuo, kad į šiukšliadėžę keliautų vienu popieriaus lapu mažiau. Darbuotojų toks pakeitimas niekaip nenuskriaustų, nes ir šiandien ginčai dėl atsiskaitymo lapelių nekyla, jie kyla dėl neišmokėtų atlyginimų, o tai du, visiškai skirtingi dalykai.

 

Trečia, siūloma leisti darbdaviui pasirinkti, ar ir kokia forma išduoti darbo pažymėjimus. „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos rezultatai rodo, kad beveik penktadalis darbo jėgos atstovų (19 proc.) ir net 38 proc. dirbančių studentų dirba be darbo pažymėjimų, nors šiuo metu Darbo kodeksas numato, kad iš visų ūkio subjektų, net jei juos sudaro vos keli darbuotojai, reikalaujama darbuotojams išduoti darbo pažymėjimus. Beveik pusė darbdavių (49 proc.) ir daugiau nei trečdalis darbuotojų (37 proc.) sutiktų apskritai atsisakyti darbo pažymėjimų. Tiesą sakant, sunku rasti argumentų, kodėl šie pažymėjimai turėtų išlikti: iki šiol argumentuota esą jie reikalingi kilus abejonėms dėl nelegalaus darbo, tačiau šiuo atveju inspektoriui pakanka patikrinti darbuotojo duomenis „Sodros“ duomenų bazėje...

 

Ketvirta, rekomenduojama supaprastinti darbo laiko apskaitą ir informavimą apie darbo grafikus. Net 86 proc. darbdavių ir maždaug pusė darbuotojų palankiai vertintų darbo grafikų skelbimą elektroniniu paštu, internetu arba kitokia elektronine forma, taigi šiuo metu galiojantis reikalavimas skelbti darbo grafikus stenduose, net ir tuo atveju, kai grafikas yra pastovus, yra neabejotinai perteklinis. Pavyzdžiui, Latvijoje ir Estijoje darbo grafikų skelbimo būdas nėra reglamentuojamas ir apie juos darbdaviai gali paskelbti elektroniniu būdu.

Kone pusė darbdavių (48 proc.) atsisakytų ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių. Prieštaraujantys pokyčiams teigia, kad viešas darbo grafikas reikalingas darbo inspektoriams, atvykusiems į įmonės patikrinimą. Tačiau dirbantiems nekintančiu darbo grafiku tai yra visiškai neaktualu, nes darbo laikas numatomas darbo sutartyje.

 

Galiausiai, daug problemų kyla dėl sezoninių darbo sutarčių apribojimų. Darbo kodekso 112 straipsnis įpareigoja Vyriausybę sudaryti sezoninių darbų sąrašą. Tačiau vis aktyvesnis verslo įsitraukimas į tarptautinę rinką išplečia sezoniškumo sąvoką: darbas lauko kavinėje Lietuvoje – neabejotinai sezoninis, o kaip su paplūdimio skėčių gamyba užsienio rinkai? Krosnių koklių ar keraminių plytų gamyba Lietuvoje traktuojama kaip sezoninė, tačiau dviračių – ne, nors tiek vienų, tiek kitų prekių paklausa, o kartu ir darbuotojų poreikis akivaizdžiai priklauso nuo sezono. Todėl tikslingiau leisti sudaryti sezonines sutartis ne tik esant užsakymų svyravimams dėl gamtinių sąlygų, bet ir dėl sezoninių pokyčių rinkoje. Taip pat būtina leisti dėl sezoniškumo susitarti kolektyvinėje sutartyje, taip sudarant patogesnes sąlygas tiek darbuotojams, tiek darbdaviams.

Įgyvendinus siūlymus dėl terminuoto darbo pobūdžio, būtų užtikrinta abipusė nauda tiek darbuotojui, tiek darbdaviui. 2013 m. „Spinter tyrimu“ atliki tyrimai nustatė, jog 82 proc. darbdavių samdytų daugiau darbuotojų, jeigu galėtų lengviau naudoti terminuotas darbo sutartis ir net 79 proc. darbuotojų rinktųsi dirbti pagal terminuotas ir sezonines sutartis, jeigu jiems būtų pasiūlytas didesnis atlyginimas. Tai sudarytų sąlygas darbdaviams išsaugoti darbuotojus tarpsezoniniu laikotarpiu, darbuotojams būti užtikrintiems dėl darbo vietos išsaugojimo. Dirbantiems du sezonus ir daugiau iš eilės nenutraukus darbo santykių, už tarpsezoninius laikotarpius būtų mokamas kolektyvinėje sutartyje arba darbo sutartyje nurodyto dydžio atlyginimas, o ne sezono metu būtų sudaryta galimybė dirbti kitą darbą.

 

Fosilijos – muziejui

Atsisakius dalies perteklinių reikalavimų, vis rečiau taikomų realybėje, gerėtų Lietuvos investicinė aplinka ir išaugtų jos konkurencingumas kitų šalių atžvilgiu. Skaičiuojama, kad darbo teisės keliama administracinė našta verslui minėtų aspektų atžvilgiu galėtų sumažėti iki 80 proc. ir kiekvienais metais būtų sutaupoma daugiau nei 32 mln. litų.

Tačiau svarbiausia tai, kad būtų sutaupoma popierių, o ne darbuotojų gerovės sąskaita: nei atsiskaitymo lapeliai, nei ant sienų kabantys grafikai, nei privalomi popieriniai darbo pažymėjimai darbuotojų teisių negina ir nuo nieko neapsaugo. Konkurencijos sąlygomis jie tik papildomai apkrauna verslą, taigi nereikėtų stebėtis, kad šiandieninių Darbo kodekso nuostatų dažnai nesilaikoma – jos paprasčiausiai neatitinka tikrovės. Todėl šias teisines fosilijas vertėtų kuo greičiau iškelti iš Darbo kodekso ir padėti ten, kur joms ir vieta – į nereikalingo popierizmo ir perteklinio reguliavimo muziejų.


L. Savickas. Nuo ko darbuotojus saugo atsiskaitymo lapeliai ir kitos Darbo kodekso fosilijos?

2014-03-25
 

Prasidėjusioje pavasario Seimo sesijoje ketinama svarstyti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlomus Darbo kodekso pakeitimus, kuriuos įgyvendinus, preliminariais skaičiavimais, kasmet būtų sutaupoma daugiau nei 32 mln. litų, pagerėtų sąlygos verslui, o darbuotojų padėtis išliktų nepakitusi. Tačiau Darbo kodekse užsilikusios sovietinės fosilijos kelia vis daugiau aistrų.

2013 metų vasario mėnesį VšĮ „Investuok Lietuvoje“ užsakymu viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų agentūros „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa atskleidė, kad labiausiai verslą apkraunantys administraciniai reikalavimai yra privalomas atsiskaitymo lapelių išdavimas, pavyzdinės darbo sutartys ir jų registravimas, darbuotojams privalomi darbo pažymėjimai ir jų registravimas bei darbo grafikų skelbimo tvarka. Jau ne kartą diskutuota apie tai, kad šie popierizmai praktiškai neturi jokios reikšmės užtikrinant darbuotojų teises. Perteklinė administracinė našta ne tik kelia problemų jau veikiančiam vietiniam verslui, bet ir kuria papildomas kliūtis potencialiems užsienio investuotojams.

 

Penkios būtinos permainos

Nors faktas, kad būtina modernizuoti darbo santykių reguliavimą Lietuvoje, nekelia abejonių niekam – to svarbą yra pabrėžę ir darbdaviai, ir darbuotojai, ir Vyriausybė bei Europos Sąjungos institucijos – dažnai pasiklystama tarp realių galimybių ir nepagrįstų baimių, esą lankstesnis (o iš tiesų – realybę labiau atitinkantis) darbo santykių reguliavimas galėtų pabloginti darbuotojų padėtį. Vyriausybė jau žengė svarbų žingsnį ir jau kitų metų pradžioje ketina turėti parengtą naują darbo rinkos realijas atitinkantį Darbo kodeksą. Tačiau turint omenyje, jog darbo santykių reguliavimas išlieka problemiškiausia verslo bei investicinės aplinkos sritimi, būtina nieko nelaukiant atsikratyti perteklinių ir pridėtinės vertės nekuriančių administracinių reikalavimų verslui.

 

Visų pirma siūloma įtvirtinti, kad pavyzdinė darbo sutarties forma būtų ne privaloma, o rekomendacinio pobūdžio. Siūlomas Darbo kodekso pakeitimas įpareigotų sutartyje nurodyti būtinus duomenis, tačiau taip griežtai nereglamentuotų pačios sutarties formos. Šis pakeitimas ypač aktualus užsienio investuotojams, kurie ne tik sukuria daug naujų darbo vietų, bet ir į šalį atsiveža parengtas darbo sutartis bei darbo sąlygas – tokias pačias, kokias naudoja Vakarų Europoje, Skandinavijoje ar JAV. Kita vertus, mažų įmonių darbuotojai ir vadovai dažnai yra linkę bene aklai sudarinėti pavyzdines darbo sutartis, o tai kelia dvejopas problemas. Visų pirma, nėra skatinamas darbuotojo ir darbdavio susitarimas dėl darbo sąlygų ir jų individualizavimas pagal abiejų pusių lūkesčius. Tuo pačiu sutarčių sudarymas be individualizuoto pritaikymo konkrečiai situacijai dažnai baigiasi darbinių santykių aiškinimųsi teismuose.

Šių siūlymų oponentai baiminamasi, kad laisvesnė sutarties forma pablogins darbuotojų padėtį, nes daugelis darbuotojų nėra pakankamai teisiškai išprusę, kad galėtų įvertinti, kas turi būti numatyta jų sutartyje. Tačiau šį baimė nepagrįsta, nes jokia Lietuvoje sudaroma darbo sutartis bet kokiu atveju negali prieštarauti Darbo kodekse nustatytiems reikalavimams, o užsienio investuotojų atsivežamos darbo sutartys dažniausiai darbuotojams yra palankesnės nei lietuviškas standartas.

 

Antrasis sovietinius laikus menantis popierizmas – atsiskaitymo lapelių išdavimas darbuotojams. Jau šiandien 39 proc. darbuotojų ir net 62 proc. dirbančių studentų negauna atsiskaitymo lapelių. Daugeliui jie ir nerūpi, tačiau per metus tokių lapelių išdavimas įmonėms papildomai kainuoja beveik 29 mln. litų. Nenuostabu, kad net du iš trijų (65 proc.) darbdavių teigia, jog privalomas atsiskaitymo lapelių išdavimas yra perteklinis įpareigojimas, kurio galima būtų atsisakyti tuojau pat. Siūloma numatyti, kad darbdaviai privalėtų pateikti atsiskaitymo lapelius darbuotojui paprašius, tačiau neturėtų jų teikti kiekvienam darbuotojui kiekvieną mėnesį. Toks reguliavimas ne tik sumažintų skirtį tarp įstatymo ir realybės, bet ir leistų nemažai sutaupyti: pavyzdžiui, jei atsiskaitymo lapelių pageidautų 10 proc. darbuotojų, verslas per metus sutaupytų apie 26 mln. litų, nors darbuotojų padėtis pasikeistų tik tuo, kad į šiukšliadėžę keliautų vienu popieriaus lapu mažiau. Darbuotojų toks pakeitimas niekaip nenuskriaustų, nes ir šiandien ginčai dėl atsiskaitymo lapelių nekyla, jie kyla dėl neišmokėtų atlyginimų, o tai du, visiškai skirtingi dalykai.

 

Trečia, siūloma leisti darbdaviui pasirinkti, ar ir kokia forma išduoti darbo pažymėjimus. „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos rezultatai rodo, kad beveik penktadalis darbo jėgos atstovų (19 proc.) ir net 38 proc. dirbančių studentų dirba be darbo pažymėjimų, nors šiuo metu Darbo kodeksas numato, kad iš visų ūkio subjektų, net jei juos sudaro vos keli darbuotojai, reikalaujama darbuotojams išduoti darbo pažymėjimus. Beveik pusė darbdavių (49 proc.) ir daugiau nei trečdalis darbuotojų (37 proc.) sutiktų apskritai atsisakyti darbo pažymėjimų. Tiesą sakant, sunku rasti argumentų, kodėl šie pažymėjimai turėtų išlikti: iki šiol argumentuota esą jie reikalingi kilus abejonėms dėl nelegalaus darbo, tačiau šiuo atveju inspektoriui pakanka patikrinti darbuotojo duomenis „Sodros“ duomenų bazėje...

 

Ketvirta, rekomenduojama supaprastinti darbo laiko apskaitą ir informavimą apie darbo grafikus. Net 86 proc. darbdavių ir maždaug pusė darbuotojų palankiai vertintų darbo grafikų skelbimą elektroniniu paštu, internetu arba kitokia elektronine forma, taigi šiuo metu galiojantis reikalavimas skelbti darbo grafikus stenduose, net ir tuo atveju, kai grafikas yra pastovus, yra neabejotinai perteklinis. Pavyzdžiui, Latvijoje ir Estijoje darbo grafikų skelbimo būdas nėra reglamentuojamas ir apie juos darbdaviai gali paskelbti elektroniniu būdu.

Kone pusė darbdavių (48 proc.) atsisakytų ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių. Prieštaraujantys pokyčiams teigia, kad viešas darbo grafikas reikalingas darbo inspektoriams, atvykusiems į įmonės patikrinimą. Tačiau dirbantiems nekintančiu darbo grafiku tai yra visiškai neaktualu, nes darbo laikas numatomas darbo sutartyje.

 

Galiausiai, daug problemų kyla dėl sezoninių darbo sutarčių apribojimų. Darbo kodekso 112 straipsnis įpareigoja Vyriausybę sudaryti sezoninių darbų sąrašą. Tačiau vis aktyvesnis verslo įsitraukimas į tarptautinę rinką išplečia sezoniškumo sąvoką: darbas lauko kavinėje Lietuvoje – neabejotinai sezoninis, o kaip su paplūdimio skėčių gamyba užsienio rinkai? Krosnių koklių ar keraminių plytų gamyba Lietuvoje traktuojama kaip sezoninė, tačiau dviračių – ne, nors tiek vienų, tiek kitų prekių paklausa, o kartu ir darbuotojų poreikis akivaizdžiai priklauso nuo sezono. Todėl tikslingiau leisti sudaryti sezonines sutartis ne tik esant užsakymų svyravimams dėl gamtinių sąlygų, bet ir dėl sezoninių pokyčių rinkoje. Taip pat būtina leisti dėl sezoniškumo susitarti kolektyvinėje sutartyje, taip sudarant patogesnes sąlygas tiek darbuotojams, tiek darbdaviams.

Įgyvendinus siūlymus dėl terminuoto darbo pobūdžio, būtų užtikrinta abipusė nauda tiek darbuotojui, tiek darbdaviui. 2013 m. „Spinter tyrimu“ atliki tyrimai nustatė, jog 82 proc. darbdavių samdytų daugiau darbuotojų, jeigu galėtų lengviau naudoti terminuotas darbo sutartis ir net 79 proc. darbuotojų rinktųsi dirbti pagal terminuotas ir sezonines sutartis, jeigu jiems būtų pasiūlytas didesnis atlyginimas. Tai sudarytų sąlygas darbdaviams išsaugoti darbuotojus tarpsezoniniu laikotarpiu, darbuotojams būti užtikrintiems dėl darbo vietos išsaugojimo. Dirbantiems du sezonus ir daugiau iš eilės nenutraukus darbo santykių, už tarpsezoninius laikotarpius būtų mokamas kolektyvinėje sutartyje arba darbo sutartyje nurodyto dydžio atlyginimas, o ne sezono metu būtų sudaryta galimybė dirbti kitą darbą.

 

Fosilijos – muziejui

Atsisakius dalies perteklinių reikalavimų, vis rečiau taikomų realybėje, gerėtų Lietuvos investicinė aplinka ir išaugtų jos konkurencingumas kitų šalių atžvilgiu. Skaičiuojama, kad darbo teisės keliama administracinė našta verslui minėtų aspektų atžvilgiu galėtų sumažėti iki 80 proc. ir kiekvienais metais būtų sutaupoma daugiau nei 32 mln. litų.

Tačiau svarbiausia tai, kad būtų sutaupoma popierių, o ne darbuotojų gerovės sąskaita: nei atsiskaitymo lapeliai, nei ant sienų kabantys grafikai, nei privalomi popieriniai darbo pažymėjimai darbuotojų teisių negina ir nuo nieko neapsaugo. Konkurencijos sąlygomis jie tik papildomai apkrauna verslą, taigi nereikėtų stebėtis, kad šiandieninių Darbo kodekso nuostatų dažnai nesilaikoma – jos paprasčiausiai neatitinka tikrovės. Todėl šias teisines fosilijas vertėtų kuo greičiau iškelti iš Darbo kodekso ir padėti ten, kur joms ir vieta – į nereikalingo popierizmo ir perteklinio reguliavimo muziejų.