Lietuvoje populiarėja Bažnyčios smerkiamas laidojimo būdas

2013-11-02

 

Kas dešimtas Lietuvos gyventojas norėtų, kad po mirties jo kūnas būtų sudegintas, o pelenai – išbarstyti. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas tokį laidojimo būdą vadina nepagarba velioniui, pabrėždamas, jog kremuotus palaikus būtina palaidoti.

DELFI užsakymu atlikta viešosios nuomonės tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausa parodė, jog 18, 5 proc. Lietuvos gyventojų norėtų, kad po mirties jų kūnai būtų kremuoti, o pelenai palaidoti.

Dar 11, 6 proc. apklaustųjų teigė, jog po mirties norėtų būtų kremuojami, tačiau pageidautų, kad jų pelenai būtų išbarstyti. Vis dėlto, kur kas daugiau nei pusei Lietuvos gyventojų priimtinesnis tradicinis laidojimo būdas – beveik 43 proc. teigė, jog nenorėtų būti kremuoti.

Kremavimą palankiau vertina jaunesnio amžiaus (iki 45 m.) respondentai: 18-25 m. norėtų, kad jų pelenai būtų išbarstyti, vyresni – palaidoti žemėje.

 

Ar norėtumėte, kad po mirties Jūsų kūną kremuotų? (proc.)  
Taip, norėčiau ir kad pelenai būtų palaidoti 18,5
Taip, norėčiau ir kad pelenai būtų išbarstyti 11,6
Ne, nenorėčiau 42,9
Nežino/ neatsakė 27,0
Iš viso: 100

 

Kremavimo taip pat dažniau pageidautų aukštesnio išsimokslinimo, didesnių pajamų, didmiesčių gyventojai. Rečiau palaikų sudeginimo idėjai pritaria vyriausio amžiaus (nuo 55 m.), žemesnio išsimokslinimo, mažesnių pajamų, rajonų centrų bei kaimų gyventojai.

 

G. Grušas: kūnas pagerbiamas palaidojant

DELFI paklaustas apie Bažnyčios požiūrį į kremavimą arkivyskupas G. Grušas priminė, jog Bažnyčia kremavimui neprieštarauja, „nebent kūnas deginamas su nekrikščioniška intencija“.

„Kūnas – šventosios dvasios buveinė, todėl jam po mirties turi būti atiduodama atitinkama pagarba palaidojant”, – pabrėžė arkivyskupas, pridurdamas, jog po kremavimo privalomas laidojimas į žemę arba kolumbariume.

Pelenų išsėjimą, kad ir kur tai būtų, o taip pat laikymą urnoje namuose dvasininkas vadino nepagarba velioniui.

„Bažnyčia teikia pirmenybę paprastam kūno laidojimui, o ne kremavimui, nors krikščionys po mirties gali būti kremuojami ir tai su tikėjimu nesikerta”, – atkreipė dėmesį arkivyskupas.

 

Baltai tikėjo, kad degant kūnui lengviau išsilaisvina siela

Istoriniai šaltiniai rodo, jog senovės baltai artimuosius laidodavo medžiuose, žemėje arba degindavo. Pastarasis laidojimo būdas plito tarp kilmingesniųjų: baltai manė, kad deginant siela lengviau išlaisvina iš kūno.

Palaikų deginimas gyvavo net įvedus krikščionybę, iki maždaug XIV-XV a.
1249 m. sutartyje su Kryžiuočių ordinu lietuviai pasižadėjo nebedeginti mirusiųjų. Tačiau kai kuriose vietovėse mirusieji buvo deginami net iki XIV a.

Rytų, Pietryčių Lietuvoje sudegintų mirusiųjų pelenai laidoti pilkapiuose, kiti – kapinynuose. Palaikai berti tiesiai į duobutę arba išbarstomi kapo duobėje. Vakarų Lietuvoje kapai buvo įrengiami molinėse urnose.

 

Kalbininkai siūlė vadinti pelenėjimu

Pasak istorikų, mirusiųjų palaikų kremavimas Lietuvoje įteisintas 1932 metais. Dar po ketverių Vytauto Didžiojo universiteto Anatomijos katedros prof. Jurgio Žilinsko iniciatyva Kauno medicinos universitete pradėjo veikti pirmasis ir vienintelis šalies krematoriumas, uždarytas 2003 m. kaip neatitinkantis šiuolaikinių reikalavimų.

Daugelis laikinojoje sostinėje gyvenusių garsių Lietuvos menininkų ir mokslininkų viešai bei testamentuose skelbdavo pageidaują, jog po mirties jų kūnai būtų sudeginti.

To meto kalbininkai siūlė įvairius terminus palaikų deginimui įžodinti, tokius kaip incineracija (pavertimas pelenais, deginimas) ir pelenėjimas, tačiau nė vienas iš jų neprigijo.

 

Kremavimo apeigos aprašytos „Laidojimo apeigyne“

Bažnytinės laidojimo apeigos kremuojant pirmą kartą aprašytos Lietuvos Vyskupų konferencijos 2004 metais išleistame „Laidojimo apeigyne”.

Atsisveikinimas su velioniu jį laidojant ar kremuojant beveik nesiskiria, tačiau dvasininkai turi teisę atsisakyti bažnytinių laidojimo apeigų, jei kremavimu norima paneigti kūno iš numirusiųjų prisikėlimą.

Kaip yra teigęs Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Sigitas Tamkevičius, nepagarba kremuotiems palaikams rodoma neribotą laiką juos laikant namuose arba kitose pagal krašto tradiciją neįprastose mirusiųjų palaikų laikymo vietose.

Laidojimu negalima vadinti pelenų išbarstymo ant žemės ar vandens paviršiaus. Kremuoti palaikai turi būti laidojami žemėje arba kolumbariumuose.

 

Palaikų deginimo pradininkai – šumerai

Palaikų deginimo pradininkais laikomi III tūkst. pr. m. e. Mesopotamijos civilizacijoje gyvenę šumerai. Jie tikėjo, kad mirusiojo siela per ugnį išsilaisvina iš kūno, apsivalo ir tampa nemirtinga.

Palaikų deginimo paprotys paplito Pietryčių ir Vidurio Azijos šalyse, Afrikoje. Seniausių žinių apie mirusiųjų deginimą aptikta senovės indų šventraščiuose (Vedose), daug šimtmečių prieš Budą.

Daugelis senovės tautų, asirai, babiloniečiai, žydai, su specialiomis apeigomis mirusiuosius degino ant laužo. Panašūs papročiai buvo paplitę ir daugiau nei 1000 metų prieš Homerą Senovės Graikijoje, Romoje – po mirties buvo sudeginti garsieji graikai Hektoras, Achilas, romėnai Pompėjus, Brutas, Augustas, Cezaris, Neronas ir kiti.

 

Naujienų portalo DELFI užsakymu viešosios nuomonės apklausą Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai" atliko šių metų rugsėjo 23-28 dienomis. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų. Apklausa buvo atliekama standartizuoto interviu metodu.

Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje, iš viso 65 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo apklausti 1007 respondentų. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas proporcingas gyventojų skaičiui šalies regionuose.

Tyrimo rezultatų paklaida 3,1%.

Cituojant nuoroda į DELFI ir „Spinter tyrimus“ BŪTINA!


Lietuvoje populiarėja Bažnyčios smerkiamas laidojimo būdas

2013-11-02

 

Kas dešimtas Lietuvos gyventojas norėtų, kad po mirties jo kūnas būtų sudegintas, o pelenai – išbarstyti. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas tokį laidojimo būdą vadina nepagarba velioniui, pabrėždamas, jog kremuotus palaikus būtina palaidoti.

DELFI užsakymu atlikta viešosios nuomonės tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausa parodė, jog 18, 5 proc. Lietuvos gyventojų norėtų, kad po mirties jų kūnai būtų kremuoti, o pelenai palaidoti.

Dar 11, 6 proc. apklaustųjų teigė, jog po mirties norėtų būtų kremuojami, tačiau pageidautų, kad jų pelenai būtų išbarstyti. Vis dėlto, kur kas daugiau nei pusei Lietuvos gyventojų priimtinesnis tradicinis laidojimo būdas – beveik 43 proc. teigė, jog nenorėtų būti kremuoti.

Kremavimą palankiau vertina jaunesnio amžiaus (iki 45 m.) respondentai: 18-25 m. norėtų, kad jų pelenai būtų išbarstyti, vyresni – palaidoti žemėje.

 

Ar norėtumėte, kad po mirties Jūsų kūną kremuotų? (proc.)  
Taip, norėčiau ir kad pelenai būtų palaidoti 18,5
Taip, norėčiau ir kad pelenai būtų išbarstyti 11,6
Ne, nenorėčiau 42,9
Nežino/ neatsakė 27,0
Iš viso: 100

 

Kremavimo taip pat dažniau pageidautų aukštesnio išsimokslinimo, didesnių pajamų, didmiesčių gyventojai. Rečiau palaikų sudeginimo idėjai pritaria vyriausio amžiaus (nuo 55 m.), žemesnio išsimokslinimo, mažesnių pajamų, rajonų centrų bei kaimų gyventojai.

 

G. Grušas: kūnas pagerbiamas palaidojant

DELFI paklaustas apie Bažnyčios požiūrį į kremavimą arkivyskupas G. Grušas priminė, jog Bažnyčia kremavimui neprieštarauja, „nebent kūnas deginamas su nekrikščioniška intencija“.

„Kūnas – šventosios dvasios buveinė, todėl jam po mirties turi būti atiduodama atitinkama pagarba palaidojant”, – pabrėžė arkivyskupas, pridurdamas, jog po kremavimo privalomas laidojimas į žemę arba kolumbariume.

Pelenų išsėjimą, kad ir kur tai būtų, o taip pat laikymą urnoje namuose dvasininkas vadino nepagarba velioniui.

„Bažnyčia teikia pirmenybę paprastam kūno laidojimui, o ne kremavimui, nors krikščionys po mirties gali būti kremuojami ir tai su tikėjimu nesikerta”, – atkreipė dėmesį arkivyskupas.

 

Baltai tikėjo, kad degant kūnui lengviau išsilaisvina siela

Istoriniai šaltiniai rodo, jog senovės baltai artimuosius laidodavo medžiuose, žemėje arba degindavo. Pastarasis laidojimo būdas plito tarp kilmingesniųjų: baltai manė, kad deginant siela lengviau išlaisvina iš kūno.

Palaikų deginimas gyvavo net įvedus krikščionybę, iki maždaug XIV-XV a.
1249 m. sutartyje su Kryžiuočių ordinu lietuviai pasižadėjo nebedeginti mirusiųjų. Tačiau kai kuriose vietovėse mirusieji buvo deginami net iki XIV a.

Rytų, Pietryčių Lietuvoje sudegintų mirusiųjų pelenai laidoti pilkapiuose, kiti – kapinynuose. Palaikai berti tiesiai į duobutę arba išbarstomi kapo duobėje. Vakarų Lietuvoje kapai buvo įrengiami molinėse urnose.

 

Kalbininkai siūlė vadinti pelenėjimu

Pasak istorikų, mirusiųjų palaikų kremavimas Lietuvoje įteisintas 1932 metais. Dar po ketverių Vytauto Didžiojo universiteto Anatomijos katedros prof. Jurgio Žilinsko iniciatyva Kauno medicinos universitete pradėjo veikti pirmasis ir vienintelis šalies krematoriumas, uždarytas 2003 m. kaip neatitinkantis šiuolaikinių reikalavimų.

Daugelis laikinojoje sostinėje gyvenusių garsių Lietuvos menininkų ir mokslininkų viešai bei testamentuose skelbdavo pageidaują, jog po mirties jų kūnai būtų sudeginti.

To meto kalbininkai siūlė įvairius terminus palaikų deginimui įžodinti, tokius kaip incineracija (pavertimas pelenais, deginimas) ir pelenėjimas, tačiau nė vienas iš jų neprigijo.

 

Kremavimo apeigos aprašytos „Laidojimo apeigyne“

Bažnytinės laidojimo apeigos kremuojant pirmą kartą aprašytos Lietuvos Vyskupų konferencijos 2004 metais išleistame „Laidojimo apeigyne”.

Atsisveikinimas su velioniu jį laidojant ar kremuojant beveik nesiskiria, tačiau dvasininkai turi teisę atsisakyti bažnytinių laidojimo apeigų, jei kremavimu norima paneigti kūno iš numirusiųjų prisikėlimą.

Kaip yra teigęs Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Sigitas Tamkevičius, nepagarba kremuotiems palaikams rodoma neribotą laiką juos laikant namuose arba kitose pagal krašto tradiciją neįprastose mirusiųjų palaikų laikymo vietose.

Laidojimu negalima vadinti pelenų išbarstymo ant žemės ar vandens paviršiaus. Kremuoti palaikai turi būti laidojami žemėje arba kolumbariumuose.

 

Palaikų deginimo pradininkai – šumerai

Palaikų deginimo pradininkais laikomi III tūkst. pr. m. e. Mesopotamijos civilizacijoje gyvenę šumerai. Jie tikėjo, kad mirusiojo siela per ugnį išsilaisvina iš kūno, apsivalo ir tampa nemirtinga.

Palaikų deginimo paprotys paplito Pietryčių ir Vidurio Azijos šalyse, Afrikoje. Seniausių žinių apie mirusiųjų deginimą aptikta senovės indų šventraščiuose (Vedose), daug šimtmečių prieš Budą.

Daugelis senovės tautų, asirai, babiloniečiai, žydai, su specialiomis apeigomis mirusiuosius degino ant laužo. Panašūs papročiai buvo paplitę ir daugiau nei 1000 metų prieš Homerą Senovės Graikijoje, Romoje – po mirties buvo sudeginti garsieji graikai Hektoras, Achilas, romėnai Pompėjus, Brutas, Augustas, Cezaris, Neronas ir kiti.

 

Naujienų portalo DELFI užsakymu viešosios nuomonės apklausą Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai" atliko šių metų rugsėjo 23-28 dienomis. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų. Apklausa buvo atliekama standartizuoto interviu metodu.

Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje, iš viso 65 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo apklausti 1007 respondentų. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas proporcingas gyventojų skaičiui šalies regionuose.

Tyrimo rezultatų paklaida 3,1%.

Cituojant nuoroda į DELFI ir „Spinter tyrimus“ BŪTINA!