Siekiant pažvelgti į Lietuvos šeimų ateities
planus ir galimus demografinius pokyčius „Spinter tyrimai“ atliko
apklausą. Per ją pasiteirauta vaikus turinčių šeimų, kur jie mato
geresnę savo vaikų ateitį – Lietuvoje ar užsienyje.
Tyrimas parodė, kad 42 proc. Lietuvos
žmonių įsitikinę, kad jų vaikai susikurti geresnį gyvenimą gali
užsienyje, 14 proc. šviesesnes perspektyvas mato Lietuvoje, o 44 proc.
neteikia jokio prioriteto gyvenimo vietai ir laimingesnio gyvenimo
galimybių nesieja su konkrečia šalimi.
„Šiandien
Lietuvoje matome kelias ryškias šeimų gyvenimo tendencijas. Gana daug
šeimų negyvena kartu, nes tėvai dirba užsienyje ir iš ten rūpinasi
Lietuvoje likusiais vaikais. Antra vertus, nemaža dalis abiturientų
išvyksta mokytis į užsienį, o Lietuvoje lieka jų tėvai, šeima ir
draugai. Taigi tokie atstumai tikrai nekuria artimų šeimos santykių.
Nepaisant to, nemaža dalis Lietuvoje gyvenančių tėvų mano, kad jų vaikai
laimingą gyvenimą susikurs ne Lietuvoje. Tyrimas rodo, kad tokia
nuostata nemaža dalimi priklauso nuo pačių tėvų socialinės ir finansinės
padėties bei patirties kuriant savo gyvenimą“, - mano tyrimą
užsakiusios bendrovės „PZU Lietuva“ generalinis direktorius Marius
Jundulas.
Pasak jo, atkreiptinas dėmesys į
tuos žmones, kurie savo vaikams ateitį dažniau mato Lietuvoje – tai yra
36-45 metų žmonės, gaunantys didesnes pajamas, turintys verslą ar
vadovaujantys verslo įmonėms, ūkininkaujantys.
M.
Jundulo manymu, tokia vidutinio amžiaus žmonių, auginančių mokyklas
lankančius vaikus, nuostata rodo, kad stabilų gyvenimą savoje šalyje
susikūrę žmonės ir savo vaikus skatina likti Lietuvoje bei kurti ateitį
čia.
Jaunimas (18-35 metų) ir vyriausi šalies
žmonės (56 metų bei vyresni) yra įsitikinę, kad vaikams geriau išvykti į
užsienį. Be to, vidutinių ir žemų pajamų gyventojai, vidutinės grandies
specialistai, tarnautojai, pensininkai ir studentai didesnes viltis
sieja su užsienio šalimis nei su Lietuva.
Apie
40 proc. pagyvenusių tėvų vis dar remia finansiškai savo suaugusius
vaikus. Nemaža dalis jų yra pasiryžusi teikti finansinę paramą, kol
vaikai patys gaus pakankamas pajamas. Toks finansinis įsipareigojimas
taip pat turi nemažos įtakos vyresnių žmonių nuostatai, kad vaikai
geriau gyventų užsienyje, o ne Lietuvoje.