Kokią visuomenę formuos emigrantų palikti vaikai? 

Nemažėjant emigracijos mastams vis daugiau vaikų Lietuvoje lieka be tėvų. Vienus jų prižiūri seneliai, kitus – giminaičiai, o treti apskritai palikti savo ir likimo valiai. Tuo tarpu beveik 44 proc. gyventojų šį reiškinį pateisina, teigdami, kad tėvai emigruoja ne iš gero gyvenimo, ir vos 24 proc. piliečių įsitikinę, kad tėvai neturi moralinės teisės taip elgtis.

Kuo vaikas mažesnis, tuo skaudžiau reaguoja į tėvų išvykimą

Kaip parodė DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa, teiginiui, kad tėvai migruoja ne iš gero gyvenimo, dažniau pritaria vyrai ir 26-45 m. respondentai. Moterys, vyresnio amžiaus respondentai bei didmiesčių gyventojai dažniau linkę manyti, kad vaikus auginantys tėvai neturi moralinės teisės palikti vaikų Lietuvoje.

„Tai labai didelė šių dienų problema, apie kurią diskutuoja ir psichologai, ir sociologai, ir pedagogai. Iš tiesų mes dar nežinome šio reiškinio pasekmių, nors pasekmės gali būti didelės. Tėvų palikti vaikai, kiek pati esu susidūrusi praktikoje, jaučia labai didelę nuoskaudą, net jeigu jie paliekami pas labai mylinčius žmones. Jie vis tiek jaučiasi palikti ir patiria psichologinę traumą. Vaikai prisipažįsta, kad pinigai ir dovanos, kurias siunčia jiems tėvai, jų neguodžia“, - pasakojo Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Daiva Balčiūnienė, kuriai kartais tenka konsultuoti ir emigrantų šeimas.

Anot psichologės, jeigu tėvai neturi kitos išeities, kaip tik emigruoti, jiems reikėtų galvoti apie tai, kaip vaikus pasiimti kartu.

„Jei tėvai Lietuvoje neturi darbo, neišgyvena, jaučiasi nelaimingi, kamuojami depresijos, vargu, ar vaikams gerai. Tačiau vien materialinės pusės pagerėjimo neužtenka. Šeima visgi turi būti kartu, todėl išvykti be vaikų tėvai galėtų nebent trumpam – kol įsitvirtins, ras tinkamą būstą. Mat tėvų išvykimą vaikai supranta kaip netektį. Ir kuo mažesnis vaikas paliekamas, tuo skaudžiau jis tai išgyvena, net jei paliekamas labai artimam žmogui – močiutei, seneliui. Jam gali aiškinti, kiek tik nori, jis vis tiek jausis paliktas. Aišku, dabar kažkiek padeda bendrauti naujausios technologijos, bet jos tik sušvelnina problemą. Paaugliai jau sugeba suprasti, kad verta pakentėti. Kita vertus, paauglystėje prasideda įvairios su brendimu susijusios problemos ir krizės, todėl šiuo atveju reikia, kad kažkas jiems nustatytų ribas“, - svarstė D. Balčiūnienė.

Kaip vertinate tai, kad emigruodami tėvai palieka vaikus Lietuvoje?

Kuris iš žemiau pateiktų teiginių geriausiai atspindi Jūsų nuomonę? (proc.) 
Tėvai emigruoja ne iš gero gyvenimo 43,8  
Tėvai gali emigruoti tik tuomet, kai yra artimieji, galintys kokybiškai prižiūrėti vaikus 28,5  
Vaikus auginantys tėvai neturi moralinės teisės emigruoti, palikdami vaikus Lietuvoje 23,6  
Nežino/neatsakė 4,1  
Iš viso 100  

Sociologai kalba apie agresijos lygio didėjimą

Prieš keletą metų atliktas sociologinis tyrimas parodė, kad tėvų emigraciją patyrę vaikai dažniau išgyvena neigiamas emocijas (liūdesį ir pyktį), rečiau – teigiamas (džiaugsmą ir pasitikėjimą savimi). Tėvų išvykimas pagal poveikį prilyginamas skyryboms. Tokie vaikai tampa uždaresni, turi mažiau draugų, jie mažiau patenkinti ir savo išvaizda.

Pasitaiko atvejų, kai tokie vaikai tampa agresyvūs mokykloje, prasčiau elgiasi tiek su mokytojais, tiek su bendraamžiais. Specialistai tai sieja su faktu, kad emigraciją patyrusių vaikų priežiūra namuose įgauna kiek liberaliai anarchistinį braižą, t. y. dominuoja minimalus jų auklėjimas emocine, pažintine, dvasine ar vertybine prasmėmis, o labiau rūpinamasi šių vaikų materialine ir fizine gerove. Tokiu būdu šie vaikai patiria didesnę laisvę, mažesnį namiškių domėjimąsi jų mokslumu ir pan. Vadinasi, jie ir elgtis su bendraamžiais gali kaip tinkami.

Sociologai nerimauja, kad išaugs nauja karta su jai būdingais skiriamaisiais požymiais – polinkiu į smurtą, kitokiu požiūriu į tarpasmeninius santykius bei specifiniu savęs vertinimu. Anot specialistų, šie vaikai turėtų būti išskiriami kaip atskiros socialinės grupės, kurioms reikalingas ne mažesnis valstybės ir visuomenės dėmesys nei našlaičiams ar probleminėms šeimoms. Mat emigrantų vaikai ne tik dažnai jaučiasi vieniši ir ima elgtis jautriai arba agresyviai, ypač reaguodami į bendraamžių pastabas apie tėvus, bet ir aplinkiniai juos laiko nemylimais, paliktais, nepuoselėjančiais įprastų tėvų ir vaikų santykių.

80 proc. vaikų, baigę mokyklą, svajoja išvykti pas tėvus

Alytaus Šaltinių pagrindinės mokyklos socialinės pedagogės Astos Kumiščienės teigimu, paliekami įvairiausio amžiaus vaikai – tiek pradinukai, tiek vyresni. „Šiuo metu turime 63 tokius vaikus iš maždaug 830, tačiau kad būtų išvykę abu tėvai, tokių yra tik du. Dažniausiai vaikas lieka su vienu iš tėvų. Daugiau išvažiuoja tėtis nei mama, nors turime atvejų, ypač tarp pradinukų, kai išvyksta būtent mamos. Beje, pastebime, vaikas sunkiau išgyvena mamos nei tėčio išvykimą. Dalis tėvų išvyksta ilgesniam laikui, dalis išvyksta dviem ar trims mėnesiams, grįžta ir vėl važiuoja“, - pasakojo pašnekovė.

Mokyklos pedagogai prašo tėvų, kad šie praneštų apie savo ketinimus emigruoti iš anksto, tad ieškoti, su kuo susisiekti dėl vaikui kylančių problemų, anot socialinės pedagogės, tenka retai.

„Šiais mokslo metais turėjome tik vieną atvejų, kai teko patiems išsiaiškinti, kad vaiko mama išvykusi. Mes prašome, kad tėvai susitvarkytų dokumentus Vaiko teisių apsaugos tarnyboje – kam palieka vaiką. Jei išvyksta abu tėvai ar išvykstanti moteris viena augina vaiką, vaikas dažniausiai paliekamas seneliams. Turėjome tik vieną atvejį, kai buvo samdoma globėja, kuriai vaiko mama mokėjo atlyginimą. Beje, globėja visai puikiai susitvarkė su pareigomis, skambindavo į mokyklą ir atstovavo mamą.

Tėvams mes patariame, kad jie prieš išvažiuodami labai konkrečiai dėl visko susitartų – kuriomis dienomis ir kokiu laiku bendraus, kad vaikai nebūtų palikti nežinioje, žinotų, kad bendravimas su tėvais nenutrūks. Taip pat svarbu, kad tėvai nemeluotų, kada sugrįš. Turėjome vieną atvejį, kai vaikas tėvų laukdavo kiekvieną pirmą mėnesio dieną“, - pasakojo A. Kumiščienė.

Pašnekovei tenka stebėti, kad po tėvų išvykimo, ypač pirmomis savaitėmis, vaikai tampa dirglesni, kol adaptuojasi. Mažesniems vaikams pasijaučia tvarkos stoka, o vyresni savo stresą išreiškia agresyvumu. Tiesa, inicidentai, A. Kumiščienės teigimu, yra vienetiniai. Dauguma vaikų neturi nei mokymosi, nei lankomumo problemų. Tik jie yra jautresni ir uždaresni.

„Spręsti gerai tai ar blogai – nesiimčiau. Nedarbo problema yra labai didelė – tėvai iš tiesų ne iš gero gyvenimo tokius sprendimus priima. Kita vertus, didesnė dauguma vaikų – 80 proc. tiktai – svajoja ateityje išvykti pas tėvus. Jei vaikas mokosi pradinėse klasėse, yra tikimybė, kad jį tėvai greitai pasiims. Jei jis jau šeštoje ar septintoje klasėje, tėvai nesiryžta to daryti, tačiau laukia nesulaukia, kada jis baigs mokyklą ar bent 10 klasių, kad visi galėtų išvykti. Neretai vienas iš tėvų ir pasilieka tik iki vaiko mokyklos baigimo“, - pasakojo socialinė pedagogė.

Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai" šių metų rugsėjo 12-19 dienomis naujienų portalo DELFI užsakymu atliko viešosios nuomonės apklausą. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų. Apklausa buvo atliekama standartizuoto interviu metodu.

Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje, iš viso 75 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo apklausti 1007 respondentai. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas proporcingas gyventojų skaičiui šalies regionuose.

Tyrimo rezultatų paklaida 3,1 proc.

Cituojant nuoroda į DELFI ir „Spinter tyrimus“ BŪTINA!


Kokią visuomenę formuos emigrantų palikti vaikai? 

Nemažėjant emigracijos mastams vis daugiau vaikų Lietuvoje lieka be tėvų. Vienus jų prižiūri seneliai, kitus – giminaičiai, o treti apskritai palikti savo ir likimo valiai. Tuo tarpu beveik 44 proc. gyventojų šį reiškinį pateisina, teigdami, kad tėvai emigruoja ne iš gero gyvenimo, ir vos 24 proc. piliečių įsitikinę, kad tėvai neturi moralinės teisės taip elgtis.

Kuo vaikas mažesnis, tuo skaudžiau reaguoja į tėvų išvykimą

Kaip parodė DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa, teiginiui, kad tėvai migruoja ne iš gero gyvenimo, dažniau pritaria vyrai ir 26-45 m. respondentai. Moterys, vyresnio amžiaus respondentai bei didmiesčių gyventojai dažniau linkę manyti, kad vaikus auginantys tėvai neturi moralinės teisės palikti vaikų Lietuvoje.

„Tai labai didelė šių dienų problema, apie kurią diskutuoja ir psichologai, ir sociologai, ir pedagogai. Iš tiesų mes dar nežinome šio reiškinio pasekmių, nors pasekmės gali būti didelės. Tėvų palikti vaikai, kiek pati esu susidūrusi praktikoje, jaučia labai didelę nuoskaudą, net jeigu jie paliekami pas labai mylinčius žmones. Jie vis tiek jaučiasi palikti ir patiria psichologinę traumą. Vaikai prisipažįsta, kad pinigai ir dovanos, kurias siunčia jiems tėvai, jų neguodžia“, - pasakojo Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Daiva Balčiūnienė, kuriai kartais tenka konsultuoti ir emigrantų šeimas.

Anot psichologės, jeigu tėvai neturi kitos išeities, kaip tik emigruoti, jiems reikėtų galvoti apie tai, kaip vaikus pasiimti kartu.

„Jei tėvai Lietuvoje neturi darbo, neišgyvena, jaučiasi nelaimingi, kamuojami depresijos, vargu, ar vaikams gerai. Tačiau vien materialinės pusės pagerėjimo neužtenka. Šeima visgi turi būti kartu, todėl išvykti be vaikų tėvai galėtų nebent trumpam – kol įsitvirtins, ras tinkamą būstą. Mat tėvų išvykimą vaikai supranta kaip netektį. Ir kuo mažesnis vaikas paliekamas, tuo skaudžiau jis tai išgyvena, net jei paliekamas labai artimam žmogui – močiutei, seneliui. Jam gali aiškinti, kiek tik nori, jis vis tiek jausis paliktas. Aišku, dabar kažkiek padeda bendrauti naujausios technologijos, bet jos tik sušvelnina problemą. Paaugliai jau sugeba suprasti, kad verta pakentėti. Kita vertus, paauglystėje prasideda įvairios su brendimu susijusios problemos ir krizės, todėl šiuo atveju reikia, kad kažkas jiems nustatytų ribas“, - svarstė D. Balčiūnienė.

Kaip vertinate tai, kad emigruodami tėvai palieka vaikus Lietuvoje?

Kuris iš žemiau pateiktų teiginių geriausiai atspindi Jūsų nuomonę? (proc.) 
Tėvai emigruoja ne iš gero gyvenimo 43,8  
Tėvai gali emigruoti tik tuomet, kai yra artimieji, galintys kokybiškai prižiūrėti vaikus 28,5  
Vaikus auginantys tėvai neturi moralinės teisės emigruoti, palikdami vaikus Lietuvoje 23,6  
Nežino/neatsakė 4,1  
Iš viso 100  

Sociologai kalba apie agresijos lygio didėjimą

Prieš keletą metų atliktas sociologinis tyrimas parodė, kad tėvų emigraciją patyrę vaikai dažniau išgyvena neigiamas emocijas (liūdesį ir pyktį), rečiau – teigiamas (džiaugsmą ir pasitikėjimą savimi). Tėvų išvykimas pagal poveikį prilyginamas skyryboms. Tokie vaikai tampa uždaresni, turi mažiau draugų, jie mažiau patenkinti ir savo išvaizda.

Pasitaiko atvejų, kai tokie vaikai tampa agresyvūs mokykloje, prasčiau elgiasi tiek su mokytojais, tiek su bendraamžiais. Specialistai tai sieja su faktu, kad emigraciją patyrusių vaikų priežiūra namuose įgauna kiek liberaliai anarchistinį braižą, t. y. dominuoja minimalus jų auklėjimas emocine, pažintine, dvasine ar vertybine prasmėmis, o labiau rūpinamasi šių vaikų materialine ir fizine gerove. Tokiu būdu šie vaikai patiria didesnę laisvę, mažesnį namiškių domėjimąsi jų mokslumu ir pan. Vadinasi, jie ir elgtis su bendraamžiais gali kaip tinkami.

Sociologai nerimauja, kad išaugs nauja karta su jai būdingais skiriamaisiais požymiais – polinkiu į smurtą, kitokiu požiūriu į tarpasmeninius santykius bei specifiniu savęs vertinimu. Anot specialistų, šie vaikai turėtų būti išskiriami kaip atskiros socialinės grupės, kurioms reikalingas ne mažesnis valstybės ir visuomenės dėmesys nei našlaičiams ar probleminėms šeimoms. Mat emigrantų vaikai ne tik dažnai jaučiasi vieniši ir ima elgtis jautriai arba agresyviai, ypač reaguodami į bendraamžių pastabas apie tėvus, bet ir aplinkiniai juos laiko nemylimais, paliktais, nepuoselėjančiais įprastų tėvų ir vaikų santykių.

80 proc. vaikų, baigę mokyklą, svajoja išvykti pas tėvus

Alytaus Šaltinių pagrindinės mokyklos socialinės pedagogės Astos Kumiščienės teigimu, paliekami įvairiausio amžiaus vaikai – tiek pradinukai, tiek vyresni. „Šiuo metu turime 63 tokius vaikus iš maždaug 830, tačiau kad būtų išvykę abu tėvai, tokių yra tik du. Dažniausiai vaikas lieka su vienu iš tėvų. Daugiau išvažiuoja tėtis nei mama, nors turime atvejų, ypač tarp pradinukų, kai išvyksta būtent mamos. Beje, pastebime, vaikas sunkiau išgyvena mamos nei tėčio išvykimą. Dalis tėvų išvyksta ilgesniam laikui, dalis išvyksta dviem ar trims mėnesiams, grįžta ir vėl važiuoja“, - pasakojo pašnekovė.

Mokyklos pedagogai prašo tėvų, kad šie praneštų apie savo ketinimus emigruoti iš anksto, tad ieškoti, su kuo susisiekti dėl vaikui kylančių problemų, anot socialinės pedagogės, tenka retai.

„Šiais mokslo metais turėjome tik vieną atvejų, kai teko patiems išsiaiškinti, kad vaiko mama išvykusi. Mes prašome, kad tėvai susitvarkytų dokumentus Vaiko teisių apsaugos tarnyboje – kam palieka vaiką. Jei išvyksta abu tėvai ar išvykstanti moteris viena augina vaiką, vaikas dažniausiai paliekamas seneliams. Turėjome tik vieną atvejį, kai buvo samdoma globėja, kuriai vaiko mama mokėjo atlyginimą. Beje, globėja visai puikiai susitvarkė su pareigomis, skambindavo į mokyklą ir atstovavo mamą.

Tėvams mes patariame, kad jie prieš išvažiuodami labai konkrečiai dėl visko susitartų – kuriomis dienomis ir kokiu laiku bendraus, kad vaikai nebūtų palikti nežinioje, žinotų, kad bendravimas su tėvais nenutrūks. Taip pat svarbu, kad tėvai nemeluotų, kada sugrįš. Turėjome vieną atvejį, kai vaikas tėvų laukdavo kiekvieną pirmą mėnesio dieną“, - pasakojo A. Kumiščienė.

Pašnekovei tenka stebėti, kad po tėvų išvykimo, ypač pirmomis savaitėmis, vaikai tampa dirglesni, kol adaptuojasi. Mažesniems vaikams pasijaučia tvarkos stoka, o vyresni savo stresą išreiškia agresyvumu. Tiesa, inicidentai, A. Kumiščienės teigimu, yra vienetiniai. Dauguma vaikų neturi nei mokymosi, nei lankomumo problemų. Tik jie yra jautresni ir uždaresni.

„Spręsti gerai tai ar blogai – nesiimčiau. Nedarbo problema yra labai didelė – tėvai iš tiesų ne iš gero gyvenimo tokius sprendimus priima. Kita vertus, didesnė dauguma vaikų – 80 proc. tiktai – svajoja ateityje išvykti pas tėvus. Jei vaikas mokosi pradinėse klasėse, yra tikimybė, kad jį tėvai greitai pasiims. Jei jis jau šeštoje ar septintoje klasėje, tėvai nesiryžta to daryti, tačiau laukia nesulaukia, kada jis baigs mokyklą ar bent 10 klasių, kad visi galėtų išvykti. Neretai vienas iš tėvų ir pasilieka tik iki vaiko mokyklos baigimo“, - pasakojo socialinė pedagogė.

Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai" šių metų rugsėjo 12-19 dienomis naujienų portalo DELFI užsakymu atliko viešosios nuomonės apklausą. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų. Apklausa buvo atliekama standartizuoto interviu metodu.

Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje, iš viso 75 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo apklausti 1007 respondentai. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas proporcingas gyventojų skaičiui šalies regionuose.

Tyrimo rezultatų paklaida 3,1 proc.

Cituojant nuoroda į DELFI ir „Spinter tyrimus“ BŪTINA!