Tyrimas: lietuviai nelinkę prisidėti prie gydymo plano, iš gydytojo jie nori tik instrukcijų 

Lietuva iš kitų pasaulio šalių išsiskiria ne tik vienu didžiausių pasitikėjimu šeimos gydytoju, bet ir vaistininko įtaka pasirenkant vienokį ar kitokį gydymą. Be to, nors pasaulyje populiarėja bendradarbiavimo su gydytoju dvasia, Lietuvoje vos 30 proc. apklaustųjų teigė norintys prisidėti prie sudaromo gydymo plano. 53 proc. Lietuvos respondentų iš gydytojo tikisi aiškių instrukcijų. Panašūs skaičiai matomi tik Azijoje ir keliose Rytų Europos bloko šalyse.

Patenkintų šeimos gydytoju daug, labai patenkintų – mažai

Kaip parodė Pasaulis sveikatos tyrimas, pernai pas šeimos gydytoją Lietuvoje lankėsi 76 proc. respondentų. 51 proc. lankėsi pas kitos srities specialistą, dirbantį valstybinėje įstaigoje, 16 proc. pasirinko privačiai dirbantį specialistą. Praėjusių metų antroje pusėje 28-iose šalyse tyrimą atliko tarptautinis tyrimų institutų tinklas „Iris“. Lietuvoje apklausas vykdė šiam tinklui priklausanti visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“.

Visame pasaulyje šeimos gydytojo paslaugomis naudojamasi dažniausiai (59 proc.). Toliau seka vaistininkų (45 proc.) bei kitų sričių specialistų paslaugos (43 proc.). Pavyzdžiui, Prancūzijoje pas šeimos gydytoją praėjusiais metais lankėsi 62 proc. respondentų, pas specialistą – 51 proc., pas privačiai dirbantį specialistą – 17 proc. Lenkijoje šie skaičiai – atitinkamai 75, 50 ir 30 proc., Airijoje – 65, 18 ir 13 proc. Šiuo atžvilgiu išsiskiria Suomija – 29, 41 ir 44 proc. (šioje šalyje pas šeimos gydytoją einama retai, tačiau labai populiarūs privačiai dirbantys medikai), taip pat Turkija – 71, 80 ir 52 proc. (specialistų paslaugos populiaresnės nei šeimos gydytojo).

Kai respondentų buvo paprašyta įvertinti pasitenkinimą paskutiniu apsilankymu pas šeimos gydytoją, daugiau nei 70 proc. visų šalių respondentų teigė esantys patenkinti. Ne išimtis ir Lietuva, tačiau mūsų šalyje, kaip ir Ukrainoje, Lenkijoje bei Rusijoje, mažas labai patenkintų pacientų procentas. Taip atsakė tik 9 proc. lietuvių, tuo tarpu tiesiog patenkinti buvo 84 proc. Palyginimui, Prancūzijoje tokių respondentų atitinkamai 45 ir 95 proc., Airijoje – 65 ir 94 proc., Vengrijoje – 47 ir 92 proc.

Anot tyrėjų, kontraversiška yra tai, kad pasitenkinimas šeimos gydytoju yra ypač aukštas, tuo tarpu sveikatos priežiūros sistemos kokybė daugelyje šalių vertinama gana prastai. Taigi paplitęs nepasitenkinimas pačia sveikatos priežiūros sistema kompensuojamas dirbančiųjų toje sistemoje darbo kokybe.

Lietuviai iš gydytojo nori tikslių instrukcijų

Tyrimo metu taip pat buvo klausta apie paciento ir gydytojo bendradarbiavimą gydymo procese – kiek pacientai tikisi savarankiškų gydytojo sprendimų, o kiek pageidaujama, kad gydytojas bendradarbiautų su pacientu rengiant tyrimo planą.

Pasaulyje vyrauja bendradarbiavimo tradicija, t. y. pacientai dažniau pageidauja, kad gydytojas tartųsi su pacientu dėl gydymo plano. Toks bendradarbiavimas labiausiai pageidaujamas JAV, Vengrijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Suomijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Lietuva priklauso prie tų šalių, kuriose pacientai iš gydytojo dažniausiai tikisi instrukcijų, o ne bendradarbiavimo. Vos trečdalis (30 proc.) visų apklaustųjų Lietuvoje teigė norintys kartu su gydytoju nuspręsti dėl gydymo būdo. 53 proc. Lietuvos respondentų iš gydytojo tikisi aiškių instrukcijų. Tokia nuostata stebima ir Turkijoje, Rumunijoje, Indijoje, Egipte, Indonezijoje, Čilėje.

Pavyzdžiui, Lenkijoje linkę bendradarbiauti su gydytoju 64 proc. respondentų, o 26 proc. nori tikslių instrukcijų, Prancūzijoje – atitinkamai 69 ir 24 proc., Jungtinėje karalystėje – 61 ir 28 proc., Airijoje – 54 ir 35 proc., Vengrijoje – 79 ir 11 proc., JAV – 82 ir 12 proc.

„Pagal pasitenkinimą šeimos gydytoju mes panašūs į visus europiečius. Skirtumas tik tas, kad pas mus labai mažas procentas tokių, kurie vertina labai gerai. Taip pat lietuviai yra iš tų tautų, kaip ir rumunai, rusai, kurioms nereikia bendradarbiavimo su gydytoju, jie linkę prašyti instrukcijų, nors jau įrodyta, kad gijimo procesas daug efektyvesnis, kai aš esu ne tik vykdytojas, bet ir aktyvus šio proceso dalyvis. Kitose Rytų šalyse, pavyzdžiui, Vengrijoje, Slovėnijoje, bendradarbiavimo svarba, skirtingai nuo mūsų, pakankamai didelė. Šiuo atveju mes panašūs į Azijos šalis ir ypatingai skiriamės nuo Amerikos, kur pirmiausiai mokomasi pasikliauti savimi ir perkant paslaugas iš tiesų perkamas tik pagalbininkas.

Lietuvoje supratimas apie bendradarbiavimą, toks pat, kaip kinų, bet jie gyvena autoritarinio režimo sąlygomis, o mes – demokratinėje valstybėje. Kita vertus, pasitikėjimas asmeniniu gydytoju Lietuvoje yra vienas aukščiausių pasaulyje. Todėl gal ir natūralu, kad jei aš pasitikiu, išklausiau ir vykdau. Kita verta, šalyse, kuriose pasitikima šeimos gydytoju, mažiau konsultuojamasi su specialistais, tačiau Lietuvoje šis rodiklis aukštas ir šiek tiek iškrenta iš konteksto. Turbūt lietuviams priimtinesnis principas: pasitikiu, bet tikrinu principas“, - teigė „Spinter tyrimai“ direktorius Ignas Zokas.

Sovietinis mentalitetas – už mano sveikatą atsakingas gydytojas ir ministerija

Kauno klinikų Šeimos medicinos klinikos vadovas prof. Leonas Valius teigė, kad bendradarbiavimo problema pastebėta visose Rytų Europos šalyse, kurios pereina iš komandinės sveikatos priežiūros sistemos į vakarietišką demokratiją.

„Mūsų visuomenėje daug žmonių, ypač vyresnio amžiaus, kurie ir yra dažniausi šių paslaugų vartotojai, išaugę dar sovietiniais laikais, kai buvo įsitvirtinusi nuostata, kad sveikatos reikalai – Sveikatos apsaugos ministerijos ir gydytojo kompetencija, bet ne paties paciento. Šie žmonės netgi turi tokį terminą: „man priklauso“. Kitaip tariant, dar išlikęs mentalitetas, kad už viską turi atsakyti gydytojas ir sveikatos politikai, o pačiam žmogui tik viskas priklauso – kompensacija, tabletės ir pan. Tačiau jei mums, gydytojams, pavesta spręsti, kas priklauso ir kas nepriklauso, tą ir darome pagal savo kompetenciją. O ne taip: „man priklauso biuletenis, man priklauso sanatorija“ ir pan.

Bendradarbiavimas – pas mus dar naujas požiūris, nors tai labiausiai optimalus gydytojo ir paciento bendravimo būdas. Kai turi pacientą, sergantį lėtine liga, be abejo, vaistai gali daug. Tačiau jei diabetu sergantis žmogus nesilaikys tam tikrų gyvensenos taisyklių, valgys bet ką ir bet kada, jei hipertenzija sergantis žmogus vėlgi nesupras, kad jis turi kitaip gyventi, stebėti save, nieko nebus. Pavyzdžiui, išrašau žmogui vaistų nuo spaudimo, jis ateina pas mane po mėnesio ar trijų, aš jo klausiu, kaip svyravo spaudimas, o jis nežino. Kaip aš galiu jį gydyti, pamatavęs spaudimą kartą per tris mėnesius? Tai ir yra bendradarbiavimo esmė – žmogus pats turi suvokti savo problemą, išmokti su ja gyventi“, - įsitikinęs pašnekovas.

Anot šeimos gydytojo, griežtos instrukcijos neveikia ir žmogaus gyvensenos atžvilgiu, jei nėra žmogaus sąmoningumo. Dauguma žmonių lėtine liga suserga sulaukę 40-50 metų. Natūralu, kad jie turi tam tikrą gyvenimo stereotipą, kurį pakeisti galima tik palaipsniui. Pavyzdžiui, reikia mesti svorį, liautis rūkyti, sumažinti riebalų kiekį maisto racione ir pan. Bendradarbiavimo esmė – susitarti, nuo ko pradėti. Tarkime, sudaromas planas, kaip sumažinti dienos kalorijų kiekį, vėliau pridedamas fizinis aktyvumas, pavyzdžiui, žmogus įsipareigoja su šuniu pasivaikščiotų ne vieną kartą per dieną, bet du ar tris.

Vaistininkai populiariausi Lietuvoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Turkijoje

Daugumoje šalių šeimos gydytojas yra svarbiausias informacijos šaltini. Į antrąją vietą šeimos gydytojas nustumiamos tokiose šalyse, kaip Rusija, Graikija, Suomija, Čilė, Egiptas ir Malaizija. Jose labiau pasikliaunama specialistu. Gydytojai nėra laikomi pagrindiniais informacijos šaltiniais, bet vis tiek reikšmingi jos tiekėjai Egipte, Kinijoje, Pakistane, Turkijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Pakistane, Kinijoje ir kitose Azijos šalyse draugų ir šeimos teikiama informacija vertinama kaip pati reikšmingiausia.

Lietuvoje kaip informacijos apie sveikatą šaltinį 75 proc. respondentų įvardijo šeimos gydytoją, 54 proc. - specialistą, 53 proc. - vaistininką, 26 proc. - draugus. Anot tyrėjų, Indija ir Turkija pasižymi tokiu pačiu, kaip ir Lietuvoje, vaistininkų vertinimu, o Suomija – šeimos ir draugų. Palyginimui, Prancūzijoje šeimos gydytoją kaip informacijos šaltinį nurodė 76 proc. respondentų, Nyderlanduose – 77 proc., Vokietijoje – 71 proc., Airijoje – 61 proc. Vaistininkas Prancūzijoje susilaukė 33 proc. respondentų palaikymo, Nyderlanduose – 16 proc., Vokietijoje – 18 proc., Airijoje – 29 proc., Turkijoje – 61 proc.

„Lietuva išlieka ketvirtoji šalis pagal naudojimosi vaistininkų paslaugomis dažnumą. Taigi mes tikrai išsiskiriame didžiuliu pasitikėjimu vaistininkais. Lietuviai, kartu su olandais, prancūzais ir turkais mielai eina pas vaistininką ir tariasi su juo dėl gydymo“, - apibendrino I. Zokas.

L. Valiaus teigimu, vaistininko svarba Lietuvoje susiklostė istoriškai. Pas mus tradiciškai vaistinės dirba nemažai žmonių su aukštuoju išsilavinimu ar bent jau farmakotechnikų. Vaistinė nuo seno buvo vieta, kur galėjai gauti patarimų dėl sveikatos. Tuo tarpu yra šalių, kurių vaistinėse dirba licenziją nusipirkę žmonės, nebūtinai turintys medicininį išsilavinimą. Jie parduoda vaistus pagal receptus. Netgi galima užsakyti, kad vaistus atvežtų į namus.

„Be to, žmonės iš sovietinių laikų įpratę viską gauti nemokamai, tad dabar jiems atrodo, kad paslaugų prieinamumas sumažėjęs, nors, lyginant su kitomis šalimis, jis tikrai nėra blogas. Pavyzdžiui, Kanadoje tris mėnesius tenka laukti net vizito pas šeimos gydytoją, eilės pas specialistus yra visame pasaulyje. Taigi, kai gydytojai tapo lyg ir ne tokie prieinami kaip sovietiniais laikais, dažniau naudojamasi vaistininko paslauga.

Kitas dalykas, kad pas mus iškreipta reklamos rinka. Tiesa, buvo apribota receptinių vaistų reklama, tačiau kita pusė – papildai – nebuvo sutvarkyta. Nors nėra jokių tyrimų, ar tos medžiagos, kurios teoriškai turėtų veikti vienaip ar kitaip, iš tiesų taip veikia žmogaus organizme, žmonės, savaitgalį prisižiūrėję sveikatos laidų, kuriose šie papildai reklamuojami, bėga į vaistines“, - pasakojo medikas.


Tyrimas: lietuviai nelinkę prisidėti prie gydymo plano, iš gydytojo jie nori tik instrukcijų 

Lietuva iš kitų pasaulio šalių išsiskiria ne tik vienu didžiausių pasitikėjimu šeimos gydytoju, bet ir vaistininko įtaka pasirenkant vienokį ar kitokį gydymą. Be to, nors pasaulyje populiarėja bendradarbiavimo su gydytoju dvasia, Lietuvoje vos 30 proc. apklaustųjų teigė norintys prisidėti prie sudaromo gydymo plano. 53 proc. Lietuvos respondentų iš gydytojo tikisi aiškių instrukcijų. Panašūs skaičiai matomi tik Azijoje ir keliose Rytų Europos bloko šalyse.

Patenkintų šeimos gydytoju daug, labai patenkintų – mažai

Kaip parodė Pasaulis sveikatos tyrimas, pernai pas šeimos gydytoją Lietuvoje lankėsi 76 proc. respondentų. 51 proc. lankėsi pas kitos srities specialistą, dirbantį valstybinėje įstaigoje, 16 proc. pasirinko privačiai dirbantį specialistą. Praėjusių metų antroje pusėje 28-iose šalyse tyrimą atliko tarptautinis tyrimų institutų tinklas „Iris“. Lietuvoje apklausas vykdė šiam tinklui priklausanti visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“.

Visame pasaulyje šeimos gydytojo paslaugomis naudojamasi dažniausiai (59 proc.). Toliau seka vaistininkų (45 proc.) bei kitų sričių specialistų paslaugos (43 proc.). Pavyzdžiui, Prancūzijoje pas šeimos gydytoją praėjusiais metais lankėsi 62 proc. respondentų, pas specialistą – 51 proc., pas privačiai dirbantį specialistą – 17 proc. Lenkijoje šie skaičiai – atitinkamai 75, 50 ir 30 proc., Airijoje – 65, 18 ir 13 proc. Šiuo atžvilgiu išsiskiria Suomija – 29, 41 ir 44 proc. (šioje šalyje pas šeimos gydytoją einama retai, tačiau labai populiarūs privačiai dirbantys medikai), taip pat Turkija – 71, 80 ir 52 proc. (specialistų paslaugos populiaresnės nei šeimos gydytojo).

Kai respondentų buvo paprašyta įvertinti pasitenkinimą paskutiniu apsilankymu pas šeimos gydytoją, daugiau nei 70 proc. visų šalių respondentų teigė esantys patenkinti. Ne išimtis ir Lietuva, tačiau mūsų šalyje, kaip ir Ukrainoje, Lenkijoje bei Rusijoje, mažas labai patenkintų pacientų procentas. Taip atsakė tik 9 proc. lietuvių, tuo tarpu tiesiog patenkinti buvo 84 proc. Palyginimui, Prancūzijoje tokių respondentų atitinkamai 45 ir 95 proc., Airijoje – 65 ir 94 proc., Vengrijoje – 47 ir 92 proc.

Anot tyrėjų, kontraversiška yra tai, kad pasitenkinimas šeimos gydytoju yra ypač aukštas, tuo tarpu sveikatos priežiūros sistemos kokybė daugelyje šalių vertinama gana prastai. Taigi paplitęs nepasitenkinimas pačia sveikatos priežiūros sistema kompensuojamas dirbančiųjų toje sistemoje darbo kokybe.

Lietuviai iš gydytojo nori tikslių instrukcijų

Tyrimo metu taip pat buvo klausta apie paciento ir gydytojo bendradarbiavimą gydymo procese – kiek pacientai tikisi savarankiškų gydytojo sprendimų, o kiek pageidaujama, kad gydytojas bendradarbiautų su pacientu rengiant tyrimo planą.

Pasaulyje vyrauja bendradarbiavimo tradicija, t. y. pacientai dažniau pageidauja, kad gydytojas tartųsi su pacientu dėl gydymo plano. Toks bendradarbiavimas labiausiai pageidaujamas JAV, Vengrijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Suomijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Lietuva priklauso prie tų šalių, kuriose pacientai iš gydytojo dažniausiai tikisi instrukcijų, o ne bendradarbiavimo. Vos trečdalis (30 proc.) visų apklaustųjų Lietuvoje teigė norintys kartu su gydytoju nuspręsti dėl gydymo būdo. 53 proc. Lietuvos respondentų iš gydytojo tikisi aiškių instrukcijų. Tokia nuostata stebima ir Turkijoje, Rumunijoje, Indijoje, Egipte, Indonezijoje, Čilėje.

Pavyzdžiui, Lenkijoje linkę bendradarbiauti su gydytoju 64 proc. respondentų, o 26 proc. nori tikslių instrukcijų, Prancūzijoje – atitinkamai 69 ir 24 proc., Jungtinėje karalystėje – 61 ir 28 proc., Airijoje – 54 ir 35 proc., Vengrijoje – 79 ir 11 proc., JAV – 82 ir 12 proc.

„Pagal pasitenkinimą šeimos gydytoju mes panašūs į visus europiečius. Skirtumas tik tas, kad pas mus labai mažas procentas tokių, kurie vertina labai gerai. Taip pat lietuviai yra iš tų tautų, kaip ir rumunai, rusai, kurioms nereikia bendradarbiavimo su gydytoju, jie linkę prašyti instrukcijų, nors jau įrodyta, kad gijimo procesas daug efektyvesnis, kai aš esu ne tik vykdytojas, bet ir aktyvus šio proceso dalyvis. Kitose Rytų šalyse, pavyzdžiui, Vengrijoje, Slovėnijoje, bendradarbiavimo svarba, skirtingai nuo mūsų, pakankamai didelė. Šiuo atveju mes panašūs į Azijos šalis ir ypatingai skiriamės nuo Amerikos, kur pirmiausiai mokomasi pasikliauti savimi ir perkant paslaugas iš tiesų perkamas tik pagalbininkas.

Lietuvoje supratimas apie bendradarbiavimą, toks pat, kaip kinų, bet jie gyvena autoritarinio režimo sąlygomis, o mes – demokratinėje valstybėje. Kita vertus, pasitikėjimas asmeniniu gydytoju Lietuvoje yra vienas aukščiausių pasaulyje. Todėl gal ir natūralu, kad jei aš pasitikiu, išklausiau ir vykdau. Kita verta, šalyse, kuriose pasitikima šeimos gydytoju, mažiau konsultuojamasi su specialistais, tačiau Lietuvoje šis rodiklis aukštas ir šiek tiek iškrenta iš konteksto. Turbūt lietuviams priimtinesnis principas: pasitikiu, bet tikrinu principas“, - teigė „Spinter tyrimai“ direktorius Ignas Zokas.

Sovietinis mentalitetas – už mano sveikatą atsakingas gydytojas ir ministerija

Kauno klinikų Šeimos medicinos klinikos vadovas prof. Leonas Valius teigė, kad bendradarbiavimo problema pastebėta visose Rytų Europos šalyse, kurios pereina iš komandinės sveikatos priežiūros sistemos į vakarietišką demokratiją.

„Mūsų visuomenėje daug žmonių, ypač vyresnio amžiaus, kurie ir yra dažniausi šių paslaugų vartotojai, išaugę dar sovietiniais laikais, kai buvo įsitvirtinusi nuostata, kad sveikatos reikalai – Sveikatos apsaugos ministerijos ir gydytojo kompetencija, bet ne paties paciento. Šie žmonės netgi turi tokį terminą: „man priklauso“. Kitaip tariant, dar išlikęs mentalitetas, kad už viską turi atsakyti gydytojas ir sveikatos politikai, o pačiam žmogui tik viskas priklauso – kompensacija, tabletės ir pan. Tačiau jei mums, gydytojams, pavesta spręsti, kas priklauso ir kas nepriklauso, tą ir darome pagal savo kompetenciją. O ne taip: „man priklauso biuletenis, man priklauso sanatorija“ ir pan.

Bendradarbiavimas – pas mus dar naujas požiūris, nors tai labiausiai optimalus gydytojo ir paciento bendravimo būdas. Kai turi pacientą, sergantį lėtine liga, be abejo, vaistai gali daug. Tačiau jei diabetu sergantis žmogus nesilaikys tam tikrų gyvensenos taisyklių, valgys bet ką ir bet kada, jei hipertenzija sergantis žmogus vėlgi nesupras, kad jis turi kitaip gyventi, stebėti save, nieko nebus. Pavyzdžiui, išrašau žmogui vaistų nuo spaudimo, jis ateina pas mane po mėnesio ar trijų, aš jo klausiu, kaip svyravo spaudimas, o jis nežino. Kaip aš galiu jį gydyti, pamatavęs spaudimą kartą per tris mėnesius? Tai ir yra bendradarbiavimo esmė – žmogus pats turi suvokti savo problemą, išmokti su ja gyventi“, - įsitikinęs pašnekovas.

Anot šeimos gydytojo, griežtos instrukcijos neveikia ir žmogaus gyvensenos atžvilgiu, jei nėra žmogaus sąmoningumo. Dauguma žmonių lėtine liga suserga sulaukę 40-50 metų. Natūralu, kad jie turi tam tikrą gyvenimo stereotipą, kurį pakeisti galima tik palaipsniui. Pavyzdžiui, reikia mesti svorį, liautis rūkyti, sumažinti riebalų kiekį maisto racione ir pan. Bendradarbiavimo esmė – susitarti, nuo ko pradėti. Tarkime, sudaromas planas, kaip sumažinti dienos kalorijų kiekį, vėliau pridedamas fizinis aktyvumas, pavyzdžiui, žmogus įsipareigoja su šuniu pasivaikščiotų ne vieną kartą per dieną, bet du ar tris.

Vaistininkai populiariausi Lietuvoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Turkijoje

Daugumoje šalių šeimos gydytojas yra svarbiausias informacijos šaltini. Į antrąją vietą šeimos gydytojas nustumiamos tokiose šalyse, kaip Rusija, Graikija, Suomija, Čilė, Egiptas ir Malaizija. Jose labiau pasikliaunama specialistu. Gydytojai nėra laikomi pagrindiniais informacijos šaltiniais, bet vis tiek reikšmingi jos tiekėjai Egipte, Kinijoje, Pakistane, Turkijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Pakistane, Kinijoje ir kitose Azijos šalyse draugų ir šeimos teikiama informacija vertinama kaip pati reikšmingiausia.

Lietuvoje kaip informacijos apie sveikatą šaltinį 75 proc. respondentų įvardijo šeimos gydytoją, 54 proc. - specialistą, 53 proc. - vaistininką, 26 proc. - draugus. Anot tyrėjų, Indija ir Turkija pasižymi tokiu pačiu, kaip ir Lietuvoje, vaistininkų vertinimu, o Suomija – šeimos ir draugų. Palyginimui, Prancūzijoje šeimos gydytoją kaip informacijos šaltinį nurodė 76 proc. respondentų, Nyderlanduose – 77 proc., Vokietijoje – 71 proc., Airijoje – 61 proc. Vaistininkas Prancūzijoje susilaukė 33 proc. respondentų palaikymo, Nyderlanduose – 16 proc., Vokietijoje – 18 proc., Airijoje – 29 proc., Turkijoje – 61 proc.

„Lietuva išlieka ketvirtoji šalis pagal naudojimosi vaistininkų paslaugomis dažnumą. Taigi mes tikrai išsiskiriame didžiuliu pasitikėjimu vaistininkais. Lietuviai, kartu su olandais, prancūzais ir turkais mielai eina pas vaistininką ir tariasi su juo dėl gydymo“, - apibendrino I. Zokas.

L. Valiaus teigimu, vaistininko svarba Lietuvoje susiklostė istoriškai. Pas mus tradiciškai vaistinės dirba nemažai žmonių su aukštuoju išsilavinimu ar bent jau farmakotechnikų. Vaistinė nuo seno buvo vieta, kur galėjai gauti patarimų dėl sveikatos. Tuo tarpu yra šalių, kurių vaistinėse dirba licenziją nusipirkę žmonės, nebūtinai turintys medicininį išsilavinimą. Jie parduoda vaistus pagal receptus. Netgi galima užsakyti, kad vaistus atvežtų į namus.

„Be to, žmonės iš sovietinių laikų įpratę viską gauti nemokamai, tad dabar jiems atrodo, kad paslaugų prieinamumas sumažėjęs, nors, lyginant su kitomis šalimis, jis tikrai nėra blogas. Pavyzdžiui, Kanadoje tris mėnesius tenka laukti net vizito pas šeimos gydytoją, eilės pas specialistus yra visame pasaulyje. Taigi, kai gydytojai tapo lyg ir ne tokie prieinami kaip sovietiniais laikais, dažniau naudojamasi vaistininko paslauga.

Kitas dalykas, kad pas mus iškreipta reklamos rinka. Tiesa, buvo apribota receptinių vaistų reklama, tačiau kita pusė – papildai – nebuvo sutvarkyta. Nors nėra jokių tyrimų, ar tos medžiagos, kurios teoriškai turėtų veikti vienaip ar kitaip, iš tiesų taip veikia žmogaus organizme, žmonės, savaitgalį prisižiūrėję sveikatos laidų, kuriose šie papildai reklamuojami, bėga į vaistines“, - pasakojo medikas.